Apie labiausiai įsimylėtus.
Ir turėsiančius tęsinį.

Kai atėjo diena, kai "naujokas" My iš labai mielos gydytojos gavo leidimą vykti namo, baisiai lijo.
Diena, kai atvykome į ligoninę saulės nušviestomis gatvėmis, toli gražu nepriminė tos, kuri taškėsi lietaus purslais už lango tada, kai reikėjo išvykt.
-Net dangus verkia, kad reikia išvykt iš tokių malonių žmonių "apsupties",- šyptelėjau.
Ir į vyro klausimą: "ką tau atvežt ant "gimdymo uniformos?".
Net nesuabejojusi atsakiau:
-Kraftą.
Ir jeigu dažnais atvejais paprašius vyro iš drabužinės paimt vieną ar kitą rūbą, seka bent trys pasitikslinamieji klausimai su "tai katras yra TAS?".
Su galop mano akis pasiekiančia pykštelėta nuotrauka: "ar tikrai šitas?",
Tai vardas KRAFTAS pažįstamas net Jam.
Turbūt iki skausmo!

Kraftas yra mano "draugas".
Miško pasivaikščiojimuose.
Kai į jo milžines kišenes gali susikrauti Ego skanukus, labai pasistengus įgrūst ir pavadėlį, o sukant namo, kaip taisyklė viena kišenė dar būna išsipūtus, kaip balionas, nes joje namo keliauja "susemti" drūtakočiai baravykai, pro kuriuos širdis neleido praeit.