Mėgstu žiemą, myliu vasarą, dievinu pavasarį ir esu neabejinga rudeniui.
Prijaučiu ir kaitrai ir sugriuvusioms sniego pusnims.
Žaviuosi pirmais nedrąsiais pumpurėliais ir romantiškai žemę nuklojančiu margaspalviu lapų kilimu.
Bet.

Šįryt stovėdama prie lango ir žiūrėdama į už lango polkas su ragučiais šokantį vėją, besikėsinantį nuplėšt sodo smilgoms plaukus ir
nuo jo neatsiliekančią šlapdribą, rezgančią kiekvienam judančiam pinkles "a mažum šleptelsi ant minkštosios" į šaltą balą....
Pagalvojau..kad kai tokių dienų šou baigsis, reiks papildomai stipriau mylėt nelyjančias, ramias, jaukiai pašalusias dienas.

 Lyg išgirdęs mano mintis, už lango ūžiantis vėjas akimirkai aprimsta ir ant lango stiklo nurieda lašelių ašaromis,
lyg pats nesuprasdamas, kodėl "atsitikęs" toks nedoras.
Ir Jūsų nedžiugina oras?
"Nesusipergyvenkit".
Ir tokiose dienose galima atrast kuo save pradžiugint.

Mua,
V.