Ankstyvam vakarui

05.05

Mano vaikystė buvo graži.
Kiekvieną Vasarą mūsų žalias šeimos "žiguliukas" dundėdavo ežerų ir pajūrio kryptimi.
Tačiau tolimesnių kelionių- būdama vaiku aš nesu turėjau.
Pirmasis mano "susipažinimas" su orouostu įvyko....studijų metais.
Kai aš išsiruošiau "užkariaut" Amerikos.
Gerai. Gerai.
"Leiskis ant žemės, V...."
Užkariautoja aš visai nesijaučiau, nes pirmasis skrydis ir dar su persėdimais mano galvoje netelpančio dydžio orouostose- plėtė mano akis iki kokosų dydžio.
Ir beveik "laipino" jas iš veido.
Amerika man kvepėjo visų pirma....doleriais.
Parsivežti NUOSAVŲ "barabulkų".
Pirmiems savo gyvenimo ratams- man atrodė kosminio lygio sėkme.
Ir ji man nusišypsojo.
Po 4 mėnesių Amerikos "užkariavimo" ir nugaros lenkimo dvejuose darbuose-
Į kiemą įriedėjo neregėto (man) gražumo Toyota.
Tiesa.
1994 metų laidos.
Bet.
Baaaaisiai graži.
Tokiam gražumui netrukdė net kelios ant jos šonų įsipatoginusios rūdys.
Bet jos mano susižavėjimo sklidinose akyse - buvo lyg žavingi "apgamėliai".
Kuriuos Tėtis žadėjo užpurkšt kažkokiu dažų flakonėliu.
Ir nors pirmoje kelionėje į Vilnių-mano "svajonė" pradėjo merkt "check engine" akį-
Aš ją mylėjau.
Nes tai buvo mano pirmosios "išgyventos" kelionės- savotiškas prizas.
Be parsivežtų "baksų" savo svajonei,
Aš pamačiau Niagaros krioklius, Brodvėjaus teatrą, stovėjau galvą užvertus Niujorke.
Nes maniau, kad nuvykus į Ameriką nepamatyti žymiausių vietų- yra mažų mažiausiai "griekas".
Baigusi studijas stryktelėjau į vestuvinius batelius.
O tada- sekė MEDAUS MĖNESIO kelionė.
Apie baisiai tolimus kraštus svajoti nedrįsome, nes mintys bangavosi nuosavo šeimos lizdelio įsigijimo klausimu.
Kėlėme sparnus į Egiptą.
-Afrika!!!!- spygavau mintyse.
Ir net neleidau sau pagalvoti, kad būnant TEN, aš galėčiau nepamatyti mumijų muziejų, bala nematę, kad prie +40 ir...piramidžių.
Iki kurių teko vykti VISĄ NAKTĮ!
Stovėjom mudu su vyru po ilgos bemiegės nakties autobusu "galvasmūginėje" atokaitoje ir bandėme jose įmatyt
pasaulio stebuklo grožį.
Bet nematėm.
Nei vienas.
Tik.
Garsiai nesisakėm kits kitam.
Bet.
Visos nakties kelionėje atgal abu tyliai pripažinom, kad pilnai būtų užtekę ir atviruko, parduodavo viešbutyje.
Bet kažkoks "reikia" pamatyti savo akimis- vertė nuvykus į keliones lėkti lyg išdegus akis ir dėti aplankytų vietų pliusiukus.
Kitu atveju- "skaitysis", kad nepabuvau.
Vėliau kelionės įsisiūbavo.
Jos būdavo pristabdomos tik "stebuklų" laukimo ir pirmųjų Do-Pa-My auginimo metų, kuriais buvau vaikščiojanti "virtuvėlė".
O sugrįžus "galima palikti Senelių" globai laikui- jos stuktelėdavo su trenksmu.
Galop nuvykusi į ilgai svajotas atostogas-
supratau, kad "nutrūkt nuo grandinės" nereikia.
Ir jeigu lankydama naują šalį aš neužsidėsiu krūvos pliusų lankytinų vietų sąraše- manęs už tai niekas nepasmerks.
Nenubaus.
Neužbadys pirštais.
"Neužrins" ant dūšios "ot kokia tinginė" akmens.
Išmokau ne lėkt, o mėgautis.
Keliauti ir ištyrinėti tiek, kiek norisi.
Pamatyti tai, ką patys susirandam, o ne
tai, kas tupi "must see" rekomenduotinose vietose, kaip taisyklė perpildytomis turistų gausa.
Grįžtu po dar vienų atostogų.
Kuriose vežuosi pilną galvą įspūdžių
Apie lėtus pasivaikščiojimus pakrante.
Koralinio rifo tyrinėjimus.
Gražiaformių kriaulelių rinkimą.
Maudynes neįtikėtino mėlynumo vandenyje.
Ekstremalių potyrių kupiną gimtadieninį safarį.
Akių paganymus po mielų laivelių slidinas prieplaukas.
Jaukius vakarus vietinėse tavernose,
kuriose šalia nuoširdaus aptarnavimo,
prisiminimuose išliks įstabus jūros gėrybių skonis.
Galop supratau, kad geriausi atostogų įspūdžiai.
Yra ne "uždėti pliusai".
O neskubėjimas.
Ir leidimas sau įkvėpti to, ko kasdieniniame gyvenime labiausiai pritrūksta-
Ramybės ir "sustok, akimirka žavinga" jausmo.
Kurį ne tik gali "pačiupti", bet ir juo pasimėgauti.
Tiek. Kiek norisi.
Nors ir...
Iki širdies sklidinumo.

Tiesiogiai iš lėktuvo, skrendančio pasiilgtų namų kryptimi,
V.