Mažos istorijos prieš sapnus...
TOKIAM RYTUI
Tada 1991m man buvo šešeri.
Tai reiškia buvau pora metų vyresnė už Mykolą.
Užsimerkiu ir matau mūsų butelio juodai baltą seno televizoriaus ekraną.
Kuriame šneka "teta".
Jos veido neatsimenu.
Tik balsą, kuris buvo "kitoks" nei reguliariai sklisdavo iš mūsų juodai-balto vaizdo senuko.
Pamenu, kai teta iš ekrano dingo.
Pazirzęs pamirguliavęs jis "atsigavo".
Tetos nebebuvo.
Stačiakampiame ekrane pradėjo rodyt "gulinčius žmones".
Buvau vaikas, todėl nei "gulėjimo" fakto, nei "kitokio" balso aš stipriai nesureikšminau.
Ir jeigu tetos iš ekrano veido aš neprisimenu, tai savo Mamos veidą aš per šitiek prabėgusių metų, prisimenu gerai.
Ji pašoko ir prisispaudė prie ekrano.
Sulaikiusi kvėpavimą žiūrėjo.
Staiga, pamačiusi gulintį vyrą, dryžuota palaidine.... Ji pradėjo verkt.
Labai. Stipriai.
Tą naktį mes namuose buvome vienos.
Tėčio nebuvo.
Jis su mano Krikštotėčiu buvo išvykę į Vilnių.
Prie Seimo.
Vienas jų, išvykimo metu vilkėjo dryžuotą palaidinę.
Tokią, kokią ką tik rodė televizorius.
Kai ūgtelėjusiam Dominykui, stipriai besidominčiam kariniais reikalais, aš pasakojau šią istoriją, jis išklausęs faktų, paklausė logiško šiuolaikiniam vaikui klausimo:
- O tai Močiutė negalėjo paskambint telefonu Seneliui ir paklaust, ar jie gyvi..
.?....
Negalėjo.
Baisų, mūsų nedideliame butelyje, ore pakibusį faktą, aš puikiai atsimenu.
Gal iki galo jo nesupratau.
Bet kad kažkas blogai, žinojau.
Pamenu, kai bandžiau užmigt.
Bet įtempusi ausis klausiau, ką virtuvėje su teta šneka Mama.
Dar stipriau iš atminties iškyla faktas, kai tylius virtuvės šnabždesius pertraukė čaižus laidinio telefono čirpimas.
Skambino Tėtis.
Ir kitame ragelio gale skambėjo laimė.
-Mes gyvi!
Kiekvieną sausio 13 tai prisimenu.
Kiekvienų metų šią dieną padėkoju dosniam likimui už paskambinusią laimę.
Ir Tėtį❤
Kuris tokiais savo poelgiais mane išmokė daug ko.
V.
Tai kai užverčiau paskutinį knygos lapą ir parodžiau "nelabąjam aš" liežuvį už nesugundymą mest knygą, o galvoje "susivoliojo" pirmas ir labai taiklus įspūdis apie ją "wow"- priešužmigiminėj "pabaigtuvių" dienos stadijoje pagalvojau, kad perskaičiau knygą, kurioje atradau nemažai savęs. Knyga apie žmogaus principus ir norą išlikt savimi bet kokiom sąlygom. Iki pagrindinio knygos herojaus principų man toli, bet suskaičius šią ilgametražę knygą pagalvojau, kad neseniai buvau dosniai "paauklėta" dėl "per mažų pasiuvimų kiekių". Ir kad nuviliu klientes, kurios norėtų įsigyti jau išparduotą rūbą. Ir kad tokiais atvejais jas prarandu ir sukeliu norą nebesugrįžti". Kad laikausi "įsikabinus" kvailoko, lyg užsikirtusi plokštelė principo: "esame riboto tiražo prekės ženklas" ir taip nemąstau apie verslo plėtrą". Perskaičius šią knygą pajutau savo "kvailus principus" mylinti dar labiau. Pajutau norinti dar tvirčiau nagais ir dantimis į juos įsikabinti. Ir stoti už juos mūru. Šiandien, pirmąją metų dieną, kai norisi pasakyt kažką protingesnio ir "apibendrinančio"... Galvoje sukasi vienas sakinys: "Ačiū Jūsų pulkui, kad leidote man užsidirbti prabangą būti savimi". Na ir nebūčiau aš, jeigu tam sakiniui "neprikabinčiau ilgos pusilgės uodegos": Tik dėka Jūsų galiu "neparsiduot reklamom" ir oriai atsakyt, kad mano geras žodis- yra neapmokestinamas, jeigu pajaučiu, kad gera, kad gražu- giriu. Be "barabulkų". Jeigu jausmas atvirkščias- tyliu, lyg žuvis. Tik dėka Jūsų galiu į kolekcijas dėti tik tuos rūbus, kuriais 100% tikiu pati ir tikite Jūs! - gal ir nelabai didelė, bet labai ištikima Damų grupė. Su metais įgijau prabangą nesistengt įtikt VISIEMS IR VISOMS. Jeigu norisi blizgučių/žvynelių ir kitų fanfarų- yra ties šiuo klausimu besispecializuojantys kiti prekių ženklai. Ir tai darantys gerai. Per 15 metų užsidirbau teisę pasakyt, kad "mes taip nemokam ir nenorim išmokt". Galiu daryt tai, kuo pati tikiu ir taip, kaip noriu- kokybiškai-skoningai ir su daug širdies. Ačiū, kad galiu nesiblaškyti į šalis ir užtikrintu žingsniu eiti tuo keliu, kurį pažįstu ir myliu. Gal per retai pasidžiaugiu- bet tai vienas didžiausių mano gyvenimo "lobių"- PRABANGA BŪTI SAVIMI. Kurią suteikėte Jūs- šiuos žodžius skaitančios akys ir širdys. Apkabinu ir nuoširdžiai vertinu, V.
Su Mykolu prigulam savaitgalinio pietų miegelio.
Tradiciškai imu į rankas knygą, kurios vos iš jų neišmetu išgirdus 4-mečio klausimą:
-Mam, o kai as uzmiegu, jūs su teciu dūkstat?
Mano akys pasidaro kukuliškesnės už Mykolo. Mintys ima "banguotis" , bet "ačiū die", labai greit jis tikslina savo klausimą.
-Mam, as noliu (noriu), kad man padainuotum tą dainą, kur vaikams leikia (reikia) eit miegot, kad tėveliai padūktų, zinai?- išlindęs is po kaldrytės aiškina.
Akimirkai kakton susimeta bangelės, o mintys "susibanguoja"- kokia gi čia tokios tematikos daina bus nugirsta?????
Bet minčių sūpynėms labai jau įsisupt neleidžia patikslinimas, pasiekiantis mane niūniavimu Keistuolių teatro daina,
apie vaikus, kuriems užmigus jų tėveliai DŪKSTA.
"Kai tik vaikelis liūlia liūlia,
Nereikia supti jo ilgai,
Ar saulė šypsos, ar mėnulis?
Mes galim dūkt ir šėlt linksmai."
Į sapnus palydžiu su dainuška apie "užmigusius vaikelius ir dūkstančius tėvelius".
O blakstienų užuolaidoms nusileidus, dar ilgai pati šypsaus, kol galop prisijungiu
"bistrų" savaičių nuovargio išmiegojimui ir aš.
Šalia nuoširdžių minčių autoriaus.
V.
