Apie tylius pažadus

Patricija skaičiuoja.
Pasitikslinus, ką reiškia du skaičiai, iškalti ant paminklų, ji garsiai vardija "rezultatus":

Čia 90, ana ten 95, čia mažiau pasisekė 87,-
vardija jau amžino poilsio prigulusių žmogelių nugyventus metus.

Staiga stabteli.

Akivaizdu, kad perskaičiuoja:

-20?

-Mam, čia ne klaida?- baksnoja piršteliu.

-Neklaida.....- atsidūstu.

-Tai jauni tiesiog ima ir numiršta ir juos čia atveža, ir užkasa, kaip senus?

Pritariamai palinksiu galva, paaiškinus, kad prieš nepagydomas ligas ir nelaimingus atsitikimus- visi lygūs.

- Jeigu negalima, kad visai nemirtum, norėčiau, kad numirtum visai sena,- galop sako ji.

-Aš labai pasistengsiu,- tyliai pažadu.

Ir ji mane labai stipriai apsikabina.
Suspausdama rankytėmis, kartu rodos spusteli ir širdį.

Apkabinkim mintimis išėjusius mylimus,
Ir čiupkim į glėbius tuos, kuriems niekur išeit nevalia.
Jokiais būdais.

Mua,
V.