Inspiracijos

Proudly made in beautiful Lithuania

Dar visai neseniai man dirbant butikėlyje, pro šalį užklydusi praeivė, smalsiai kyštelėjusi nosį vidun ir apsidairiusi klustelėjo:
-O iš kur vežatės?
-Vežamės?,- labai gerai pamenu save “užkluptą” pirmą kartą tokiu klausimu ir lyg plaktuku "stuktelėtą" netikėtumo.
-Iš Lenkijos?- patikslino savo klausimą smalsi tetulė.
Pakračiau galvą į visas keturias pasaulio šalis. Ir net nežinau, kokia greitakalbe išpyliau žodžius:
Nesivežam.
Kuriam.
Siuvam.
Čia.
Vietoje.
Lietuvoje.
Pastaruoju metu stipriai šoktelėjus siuvimo kainoms, į mūsų pašto dėžutes “pliumptelėjo” laiškai su pasiūlymais “perkelti” savo prekės ženklo gamybą į tolimas, mums stipriai nepažįstamas šalis, kur darbo jėga kainuoja pigiau už pigiai.
Mūsų akys išsipūtė.
Tikrai pigiau.
Tikrai greičiau.
Tikrai daugiau per tą patį laiką.
Bet....

I dublis ft. II dublis

Mes - už "protingą" spintą.
Limituoto "tiražo" kolekcijas leidžiame dažnai ne todėl, kad gyvenime mums labai trūktų veiklos ir ne todėl, kad mirk gyvenk bandytume Jums "įpiršt" kuo daugiau rūbų.
Išleidę naujienas- mes stengiamės kurti labai darnų tęsinį.
Nenutrūkstamų lengvų rytų "grandinėje".

Pristatę naujienas- mes jokiu gyvu nesakome "čiao bambino" seniesiems spintos gyventojams.
Mes visomis V&V dirbančiomis rankomis esame už senųjų derinių ATŠVIEŽINIMĄ naujienomis.
Tai reiškia, kad įmaišę į seną derinį vieną naują rūbą- Jūs turėsite visai kitaip atrodantį, skirtingiems orams pritaikytą komplektą, su kuriuo galėsite ir vėl keliauti per kasdienybę, įsikabinusi "atrodau kitaip" jausmui už parankės.

Kurdami kolekcijas, mes būname stipriai surėmę galvas ir intensyviai "sutelkę" bendras komandos mintis, kad skirtingų kolekcijų rūbai, kuriuos mes siūlysime rubrikoms "Derinam nederintus" nesipyktų atspalviais ir nešūkautų panašiais, bet kartu akį rėžiančiai skirtingais tonais.
Mes apgalvojame, kad proporciškai derėtų ne tik tų pačių, bet ir aplink išsidėsčiusių kolekcijų "dalyviai". 

Odė Misteriui Kraftui

Apie labiausiai įsimylėtus.
Ir turėsiančius tęsinį.


Kai atėjo diena, kai "naujokas" My iš labai mielos gydytojos gavo leidimą vykti namo, baisiai lijo.
Diena, kai atvykome į ligoninę saulės nušviestomis gatvėmis, toli gražu nepriminė tos, kuri taškėsi lietaus purslais už lango tada, kai reikėjo išvykt.
-Net dangus verkia, kad reikia išvykt iš tokių malonių žmonių "apsupties",- šyptelėjau.
Ir į vyro klausimą: "ką tau atvežt ant "gimdymo uniformos?".
Net nesuabejojusi atsakiau:
-Kraftą.
Ir jeigu dažnais atvejais paprašius vyro iš drabužinės paimt vieną ar kitą rūbą, seka bent trys pasitikslinamieji klausimai su "tai katras yra TAS?".
Su galop mano akis pasiekiančia pykštelėta nuotrauka: "ar tikrai šitas?",
Tai vardas KRAFTAS pažįstamas net Jam.
Turbūt iki skausmo!


Kraftas yra mano "draugas".
Miško pasivaikščiojimuose.
Kai į jo milžines kišenes gali susikrauti Ego skanukus, labai pasistengus įgrūst ir pavadėlį, o sukant namo, kaip taisyklė viena kišenė dar būna išsipūtus, kaip balionas, nes joje namo keliauja "susemti" drūtakočiai baravykai, pro kuriuos širdis neleido praeit.

Ruduo yra gražus!

Gražus tiek, kad nespėji sukiot savo apvalios galvos į šalis ir aikčiot nuo kasdien vis naujai „atsitikusių“ rudumų.

Čia žiūrėk Babos darže drūtažandis moliūgas išaugo.

Čia stebėk, jaukių parduotuvėlių lentynose terbos šiųmečių riešutų pasirodė.

Pasivaikčiojimo takeliai nusviro sunokusių šermukšnių fontanais.

Kiemo smilgos išsitiesė kaip tikros gimnastės, pasiruošusios, kad kažkas jas vertins tiesumo konkurse.

Namai vis dažniau pakvimpa keptu obuolių pyragu, pabarstytu cinamonu ir mielai „aptupdytu“ susigėdusių bruknių žirniukais.

 Dažnai lyja.
Daug kas gūžiasi.
O aš visuomet sakau- „always look at the bright side of life“, pilką dangų, išgriuvusias ant kiemo balas, įgaunančias pagreitį tamsumas galima sureikšminti ir matyti tik juos.

O galima čiupti juos už „čiupros“ ir greitu judesiu pervertus ant šono, patraukti juos iš tiesioginio „eterio“. 

Uniforma

Ranką dedu prie širdies- nekūrėm "Life lover" laisvalaikio linijos specialiai man.

Bet taip jau sutapo, kad stebuklo laukimo finišo tiesiojoje, kai namų prieigose praleidžiu vis daugiau laiko- šie rūbai tapo savotiška

MANO UNIFORMA.

Nuolat pasidalindama "storiuose" savo nūdienos akimirkomis sulaukiau labai daug "bendraminčių"!

Ir kasdien turiu progą iš nuostabos pakilnot antakį- kiek daug Jūsų šiuo metu išgyvenate "manišką" periodą.

Ir kai kurios iš Jūsų tai išgyvenate net KETVIRTĄ KARTĄ.

Belieka pasakyk "wow".... 

Gražios tetos

Ar žinot, kad Jūs esat GRAŽIOS TETOS?
Nežinot?
Tai žinokit!

Vakar susirinkusi pilną ekipažą patogiai įsitaisau į rugsėjo Vilniaus „kamštį“.

Neburbuliuoju. Visai smagu su vaikais aptarti mokyklos dienos įspūdžius, apžiūrėti rudenėjančias gatves, dailiu žingsniu kaukšinčias damas.
Akis dažnai užkliūna už širdžiai mielo ir pažįstamo rūbo.

Taip, rudenėjančio Vilniaus gatvėse aš labai dažnai akimis nuglostau ir Jus, mielos damos.

Išskirtinai pasitempusios, stipriai „pasiderinusios“ tiek aksesuarus, tiek avalynę- žingsniuojat sau įsikabinusios kasdieniniam elegantiškumui už parankės.

Vakar pro akis pralekia viena Jūsų.
„Paglosčiusi“ žvilgsniu garsiai pasidžiaugiu:
-O, mūsų klientė!

Tai išgirdęs nūdienoje paspirtuku „šukuojantis“ Vilniaus senamiesčio gatveles mano Do prideda:
-Mam, žinok ir aš matau tavo nemažai klienčių mieste.
Suklūstu.
-O iš kur žinai, kad jos „mano“?

Life lover'ių laisvalaikis

Ech tos moterys...būtų turbūt vyrais, jeigu kiekvienam gyvenimo atvejui nepasiruoštų iš anksto....

aprangos.

-Nu kaip koks skirtumas, kuo apsirėdžius vykt pasitikt stebuklo? - padiskutuoju su savimi mintyse.

Į balines sukneles nepretenduoju.

Batelių pakulnės aukščio nesirenku.

Delninukių atrankos nevykdau.

Bet apmąstyt mielo "treningučio", kedų ir kuprinės derinį...juk jokia nuodemė.

Pirmą kartą mūsų horizontuose- tooookio švelnaus vidaus laisvalaikio apranga!

Visuomet išskirtinį dėmesį teikiame drabužio viduj, tačiau dar tokio švelnutėlio per visą savo "epochą" nesame Jums pasiūlę!

Nekurta specialiai laukiančioms stebuklo, bet idealiai šiam reikalui tinkama.

"Life lover" laisvalaikio linija e-parduotuvėje:
https://www.viktorijos.lt/laisvalaikis
  

Kodėl viskas bus taip?

-Nemėgstu rudens,- eilinį kartą suraukdama nosį kalbėjo V.
Tada...kai ruduo kėlė beprotiškai stiprias asociacijas su plaukus nuo galvos bandančiu nutraukti vėju, neperlipamas ir neperšokamas balas, lyg tyčia pasitaikančias kelyje, ir nuolat iš dangaus įjungtą dušą, kurio net ir penkioliktą kartą piktai užvertus akis į dangų...niekas neišjungdavo.

Dar ruduo man asociuodavosi su mokslo metų pradžia, kai po palaidų plaukų vasaros, įdegusių nosių ir basų kojų, reikėdavo grįžti į ankstyvų rytų rėžimą ir užsidėjus daugiau už mane sveriančią kuprinę kulniuoti į vis dar vasaros karščiu pritvinkusias klases.

Dar vaikystės ruduo man siedavosi su Vėlinėmis ir baisulingai dideliu Senelių ir Tėvų vargu primygtinai uždegti žvakutes, kurias kas antras vėjo gūsis užgęsindavo. Tuomet su dideliu susirūpinimu Tėtis vėl priklupdavo prie tų išstypusių neklaužadų žvakelių ir nuo šalčio sudirusiais pirštais bandydavo vėl jas įžiebti.
Dar rudenį būdavo spanguolių sezonas. Kurio metu, mūsų šeimos žaliasis žiguliukas su pilnai „kašikų ir kašikėlių“ prikrauta bagažine pasukdavo Anykščių kryptim. Į raistą. Visi važiuodavo į raistą. O aš važiuodavau į pelkę. Kuri mano vaikiškoje vaizduotėje mane žadėjo praryti be jokių manęs priminimo žymių. Turbūt pasakų gerokai buvau pasiskaičiusi apie klampių pelkių negailestingus mažų vaikų „captelėjimus“.

Ir grybavimai būdavo būtent tą sezoną. Nepažinojau tuomet dar Vilniaus pušynų. Neįsivaizdavau, kad miškai gali būti ne užžėlę krūmokšniais, apaugę mano pažastis siekiančiom žolėm ir sugriuvę sunkiai praeinamais šabarkštynais, kuriose, mano subjektyviu manymu, gyveno gyvatės, o suaugusiųjų teigimu...būtent ten egzistavo grybingiausios vietos.

Ir bulviakasiai atsitikdavo „rudėjant“. Kai į mano akim neaprėpiamą lauką atvykdavo tos dienos „herojus“ arklys, kuris mane ir beprotiškai žavėjo, ir stipriai baugino. Nes kažkodėl nedidelėje papurusių plaukų galvelėje gyveno istorija, kad jeigu jau arklys įkanda savo dideliais ir nešvariais dantimis...žaizda neužgyja visą gražų gyvenimėlį. Dabar, ketvirtoje dešimtyje, baigiu suprasti, kad ši istorija turbūt buvo paleista į orą ponų suaugusiųjų, nutūpti mūsų, vaikų, ausyse tik todėl, kad mes kur buvę, kur nebuvę ir vėl nestovėtume užvertę galvų į bulviakasio dienos herojų. 

Švarkai

Švarkai.

Išgirdus šį žodį prieš akis iškyla „ofisas“?

Tvarkingi ir griežti stipriai oficialumu dvelkiantys kostiumėliai?

O gal nebūtinai?

Gal jau tie laikai, kai švarkai buvo išskirtinai tik ofiso rūbas nugarmėjo į dinozaurinius laikus?

Aš- „švarkinis“ žmogus. Mano deriniuose- jie yra labai dažni. Ir kartais, netgi grojantys ne pirmuoju smuiku- nosį kiša iš po liemenių ar kitų viršutinių drabužių skvernų. Ir „žvygauja“, kad jie ten yra.

Šiandien aš Jums noriu parodyti, kad tie patys švarkai, gali drąsiai keliauti ir į sportinius derinius.

Jie gali būti poruojami su patogiomis striukinėmis liemenėmis ir patogiomis trikotažinėmis kelnėmis.

Nebijokit eksperimentuot. Ir pakalbinkit švarkus nebūtinai klasikos kalba.

Pakalbinti- jie prabyla. Ir tai daro gana sklandžiai, nekaprizingai.

Rugiagėlių pievom pasileidus...

Vakar vakare mūsų ekipažui dundant iš užsitęsusio smagaus gimtadienio, dairausi pro langus.
Žvilgsnis užkliūna už vidury laukų sustojančio automobilio, iš kurio „pabyra“ keturi jaunuoliai , kurie pasileidžia tekini per pievą.
O kaip gi nepasileisi..Kai ant didžiulės pievos rugpjūčio vakaras kedena seniai regėtus purius rūko patalus.
Bėgčiau ir aš,- pagalvoju,- jeigu būčiau be aštunto mėnesio „krovinio“ pilvuke.
Pasileisčiau plaukus ir bėgčiau kartu su vaikais, pamiršusi savo metus.

Ir nors esu stiprus „summer loveris“, rugpjūčiui dundant link Žolinių- įsimyliu vasarą iš naujo.
Myliu prasidėjusius rūkus, vėsesnius rytus, bet vis dar įkaistančias dienas.
Dievinu gaivius, siaustis raginančius vakarus, kurie vis dar negena iš terasyčių.
Ir dar esu galvą pametusi dėl šiam laikui GALIMOS APRANGOS.
Kai vasarines sukneles galima suderinti su plačiaauliais batais, ant viršaus užsimetus tik odinukę ar berankovį paltą..ir eiti per dienas palei suknelės padalkytes bešmėžuojančiom plikštėm kojom, o įdegusių rankų nedengti riešus siekiančiomis rankovėmis. 

Vasara yra paprasta

Vasara yra paprasta.

Ji basomis pėdomis tipena smėlėtu Jūros link vedančiu takeliu.

Ji linguoja grakščiomis smilgomis, šokančiomis pagal vėjo traukiamas dainas.

Ji žaidžia glotniais ant kranto išmestais akmenukais ir iš nugludintų medžio šakelių dėlioja laimę.

Ji stato smėlio pilis.

Kurių bokštuose "pakabina" žuvėdros sparno pamestą plunksną.

Ji kvepia jūros bangose išplautais plaukais.

Mirksi sulipusiomis nuo vandens blakstienomis.

Ji eina plačiomis "padalkytėmis" glostydama į krantą skubančias bangas....

Ji šypsosi saulės nubučiuotais skruostais.

Klykia dangumi praskrendančių kirų dainomis.

Ir dienas į sapnus palydi pasekdama joms įstabiausių saulėlydžių pasakas.

 

Stebint iš šono Jos paprastumą...
Mintyse susivolioja jausmas: Vasaryt, esi stebuklinga savo nepaprastu paprastumu...

V. 

Hello AUGUST mood

Tadam- rugpjūtis!

Skelbia pirmas ryto žvilgsnis į telefoną per užmiegotą ir ką tik blakstienų užuolaidą praskleidusią akį.


Tokią pačią naujieną skelbia į ryto žygius išėjus ir vešlios pievos, išsikeroję rožių krūmai, „žydėjimui“ savo uodegas pakėlusios smilgos, kekėmis nusvirusios šilauogių „kakardos“, pradėję nokt vasariniai obuoliai ir stipriau už geriausius namų kvapus savo aromatą kieme paskleidusios levandos.


Vasara be nuovargio žymių trypia pasikėlusi savo padalkas.
Ir dar tryps. 

Rugpjūtis man yra jūros mėnuo. Ir jeigu per metus, kaip aklai vištai grūdas papuola proga pasimatyti su Jūra ne rugpjūtį, tai tik su tvirtu žinojimu, kad „nemainom“ bet kurios kitos datos išvykos į „rugpjūtinę“.


Vakar gerą popietę paskyrusi savo vasarinio garderobo peržiūrai, dalį skalbiau, dalį lepinau lygintuvo garo spa procedūrom, dalį šiaip paglostinėjau.
Vakare susikabinau visus šio sezomo „vasarinukus“ ant pakalbėlės ir net krestelėjau iš toliau pažūrėt:

Kiek skirtingų tekstūrų, kiek skirtingų raštelių, dryžiukų, kiek skirtingų atspalvėlių....
Ir kokia šviesia ramybe ir darna banguoja sujungus juos krūvon. 

Milkshake'21 - Spintos vitaminai

 

Nes išgyvenant laiką, kai įsišėlusi Vasara kasdienybės šokių aikštelėje šoka pačiu smarkumu,

kai saulės nubučiuotų turgelių prekeivių prekystaliai linksta nuo gardžiaspalvių uogų ir vaisių,

kai baseinukuose bala žino iš kur “apsigyvena” ryškiaspalviai flamingai ir vaivorykštės spalvom trykštantys vienaragiai,

kai babos patvoriai nulinksta milžiniškom bijūno galvom, o miško keliukai pasipuošia žemuogių ir mėlynių karoliais,

kai iš vaikų putlių rankyčių nedingsta riekė arbūzo, sauja vyšnių ar bokštas ledų… 

Maža. Juoda. Lininė. Suknytė

Vakaras po karščio fejerverkais šaudančios dienos.

Penktadienis.

Vakarėjant maloniai vėsta.

Darbų savaitė užbaigta.

Žvilgtelėjusi į laikrodį, elegantiškai "įsliuogi" į mažą juodą suknelę, "pasistiebi" ant aukštesnių batelių....smarkiau išsitiesi.
ir "apsiginklavusi" pačia pakiliausia nuotaika...išeini į pasimatymą....
su seniai matyta drauge, su pasiilgta kolege, su mylimu vyru...

Kitavertus.
Nesvarbu su kuo...svarbu vertu tokio gražaus vasariško penktadienio vakaro draugijos. 

My daily routine

 

Nėra čia ką slėpt- maži dalykai ir beveik nepastebimos smulkmenos mane kelia iki dangaus ir nenuleidžia atgal.

Mūsų didįjį paplūdimio rankšluostį "įkurdinau" ir savo vonioje.
Kad kiekvieną rytą, dar netimptelėjusi užuolaidos už skverno... dieną pasveikinčiau su jausmu:
"....nes Tu esi mano VASARA"

Pakabinau, kad "žiūrėtų" į mane užrašu tiesiai į akis ir išdūmus iš dušo, kvieste kviestų suktis į jo jaukų ir didelį vasaros jausmu kvepiantį "glėbį".
Pati sau "į ūsą" šyptelėjau, kad vasaros rytais, jis puikiai atlieka netgi namų chalatėlio funkciją, į kurį susivyniojus, galima krestelėti balkoniuke išgert pirmą dienos kavą.
Ir kaskart dar sykį galvoje pergalvoti vasarytės planus, kurie nejučia pasaldina juodą kavą, dideliu šaukštu gerų emocijų. 

Vasarytė - "...nes Tu esi mano Vasara"


KODĖL VISKAS BUS TAIP?

 

Vasaros fotosesijos mano akiai būna pačios gražausios.


Kodėl? Nes jose būna beprotiškai daug tikro jausmo. Fotografuojant gegužę, aš savo kailiu jau beveik jaučiu, priešais nosį trypčiojančią nuosavą basakoję vasarytę su daug smėlio, paežerės lieptukų, jaukių piknikėlių ir terasytės vakarų.


Myliu tą vasarinį jausmą, tą lengvumą, nerūpestinumą.


Tas rusvas basas kojas, priderintas prie besiplaikstančių suknelės „padalkyčių“, tas šiaudines skrybėles, uždėtas ant saulėje džiūstančių plaukų.


Tą saulės nubučiuotą odą, kuri nejučia įgauna kažkokį stebuklingą spindesį.


Tik vis nežinau daugiau nuo įdegio ar nuo laimės.


Bet. O. Tačiau. 

"Lūžtančios spintos" efektas.

Ar teko kada išgirsti iš kolegės atodūsį: "Vaje, kiek rūbų tu turi. Kasdien vis naujai ir naujai".
Teko? Paglostė širdį?
Turbūt ir diskutuoti nereikia, kad taip.
O dar maloniau būna, kai iš tikrųjų spintai nuo perkrovos joks sulūžimas negresia, o va daug kam atrodo, kad kasdien iškeliauji į kasdienybę su vis nauju rūbu.
Žinot, kokia viso to paslaptis?
DERINIMAS.
Ypač į "duetą" sujungiant visai skirtingų, rodos ir nelabai tinkančių spalvų rūbus.

Damos, atsiminkite, dvi spalvos NIEKADA NESIPYKSTA. Turbūt netgi sujungus geltoną su raudona į vieną krūvą ir parinkus tinkamus aksesuarus, gautume efektą "wow". Nors mintyse sudėliojus tokį spalvinį derinį, nejučia susiraukia nosis ir prieš akis iškyla dalis Lietuvos vėliavos.
Šiandien, lietingą antradienį, dar besivartydama lovoje, kažkodėl pagalvojau apie dviejų, niekada nederintų spalvų sujungimą.
Į "eterį" stojo: "mėta" iš Summer Offiso ir "karamelė" iš Pavasario/21.
Mano akiai rezultate gavosi labai "gardus" derinys, kuris ir liko mane lydėti per apskritą dieną.
Iš dangaus lyja, o dvi skanios spalvos, patogiai įsitaisiusios ant manęs, kelia nuotaiką iki debesų.

Norite ir Jūs išgauti "lūžtančios spintos" efektą, gaudykit kelis patarimus...

Gerai nuotaikai prie kavos

 

Vakar pirmą kartą gyvenime grįžau iš fotosesijos nedaug prieš vienuolika.
Iki lubų pakrautas daiktais ir tempiantis priekabą mūsų ekipažas jau sutemus įlingavo į lovytės šiluma dvelkiančių namų kiemą.
Labai juokingai įdegę.
Pilnomis ausimis, nosimis, plaukais smėlio.
Pavargusiomis pėdutėmis.
Ir blizgančiomis laime akimis.

Vakar dirbome ilgai.
Bene pirmą tokią karštą šių metų dieną, mes daugiau nei 12 val į nuotraukas pakavom VASARYTĘ.
Ir nors dėl išskirtinės būsenos, man buvo paruošta ir garbingai pasiūlytą žvejybinė "režisieriaus" kėdė, visą dieną šmirinėjau, krutėjau, fotografavau smulkmenytes ir žvitria akimi sekiau pašonėje vykstantį procesą.
O kur gi čia besedėsi padėjusi minkštąją, kai širdis nerimsta ir norisi prisiderinti prie lyg skruzdėlynas krutančios komandos.

Vakar žiūrėdama į procesą, pajutau didelį, kaip dramblys dėkingumą komandai.
Kai į nuotraukas "sandėliuojamas" vasariškas lengvumas, aš, ta kuriai buvo paruošta žvejybinė "režisieriaus" kėdė, žinau, koks didelis jungtinis darbas turi įvykt, kad TĄ DIENĄ:
Būtų į priekabą pakrauta didžiulė, sunki, mylimomis rankomis gaminta paplūdimio "sofa".
Ant jos būtų pakabintos darbščiomis rankomis pasiūtos vėjyje plazdančios užuolaidos ir sudėliotas šviežiai pasiūtų pagalvėlių desantas.
Kad fotosesijos pašonėje būtų įrengta palapinė persirengimui.
O joje- iškabinti ankstyvą rytą kruopščiai išlyginti rūbai.
Kurie fotosesijos dienai buvo sumobilizuoti iš skirtingų siuvyklėlių.

Surikiuoti batai.
Sudėlioti aksesuarai.
Paruoštas scenarijus.

Kad fotosesijos gamtoje metu visi valgytume šiltą maistą ir gertume karštą kavą.
O pailsus, būtų galima patogiai krestelėti pavėsiuke į turistinę kėdę. 

Liemenių derinimas

 

Liemenės- reikalas GERAS. Ir didžiosios „G“ raidės.


Kodėl? Pasiaiškinam:

 

1. Jos yra beprotiškai tinkamos sluoksniavimui.

Sukurdamos papildomą sluoksnį, jos neprideda per daug „masės“ ir nedaro iš mūsų „svogūnėlių“.

 

2. Jos gali būti naudojamos apskritus metus.

Kaip mano Mama vaikystėje sakydavo- rūbas „DEMISEZONINIS“, o tai reikšdavo, kad keičiantis sezonui nereikės jo užkelti į „antresolkas“.
Vėsų sezoną- liemenės suteikia šilumos, įkurdinant jas po švarkeliais ar megztukais, na o šiltąjį- suteikia galimybę jas naudoti ant berankovių palaidinių, kaip puikų viršutinį drabužį.

 

3. Jos sudėlioja taškus ant „i“.

Ir visai paprastą derinį “paverčia” užbaigtu, apgalvotu ir tiek stilistiškai, tiek spalviškai užbaigtu.

Lengvam rytui...


ELEMENTARIOS IR NESUNKIOS TAISYKLĖS, KAD RYTAI BŪTŲ BE NERVŲ PABARSTUKŲ.

Mes esame už lengvus rytus, tačiau kartais mūsų ausis pasiekia atodūsiai, kad „ir vėl nepavyko greitai apsirengti“, nors drabužių derinių ir žinių, „ką ir prie ko“ turiu daug.
Prie pirmo kavos puodelio surikiavau savo mintis ir ant lėkštutės rytui Jums siūlau kelis patarimus, kad lengvame ryte niekad neatsirastų nervų pabarstukų.


1. DRABUŽIŲ ŠVARA.DABAR.
Įsitikinkite, kad visi spintoje esantys drabužiai yra švarūs. Lai tampa įpročiu grįžus namo ir pasikeičiant dienos drabužius į namudinius, jų apžiūra.Tai galioja ir batams.
Puiku būdas sau „įspirti į minkštąją“- noras batus kolekcionuoti drabužinėje, tokiu atveju- visuomet sukils noras, su batu, kuriuo ką tik klampojai per purvą apsilankyti vonios kambaryje ir jį „nuprausti“, nei „užkelti“ jį ant baltos lentynos tokį, kokiu grįžai.
Po šio įpročio susiformavimo- ryte pasirinkti avalyne lengva, nes visi batai būna „nuprausti“ ir švarūs.


2. KVAPO „DĖMĖS“
Maikutes, marškinukus, palaidines- aš asmeniškai skalbiu kiekvieną kartą po užsidėjimo. Atsiminkite, drabužiai turi ne tik vizualias, bet ir kvapo „dėmes“, kurių tą pačią dieną galime pačios ir nejausti, tačiau užsidėjus antrą sykį, nuo kūno šilumos, nematomos kvapo dėmės „atgyja“ ir gali tapti tikrai nesmagu dienos eigoje gainioti mintį, kodėl gi aš užsidėjau marškinius/palaidinę ar maikutę, kurią jau dėvėjau dieną prieš.

Kodėl viskas bus taip?

 

SUMMER OFFICE'21

 

Įsivaizduokim, kad pastarieji mūsų gyvenimo metai- tai spektaklis. Mes- aktoriai. Mūsų darbai, namai, mokyklos, darželiai ir visa kasdienybė- scena. Na, o režisierius…. kaip grybas iš po lietaus išdygęs nelabasis virusiokas.
Išklausę būsimų metų scenarijaus, mes, kasdienybės aktoriai, susižvalgom.
Nusikvatojam.
Pagūžčiojam pečiais ir garsiai konstatavę: ”Nesąmonė!”, pareiškiam, kad tokioje TRAGIKOMEDIJOJE nedalyvausim.
Scenarijuje juodu ant balto parašyta:
Darbai persikels į namus. Mokyklos- į nuotolinį žydrųjų ekranų ugdymą. Dienos pietūs- į virtuvę. Kelionės- į nuosavo rajono miškus. Miestai, gatvės ir keliai ištuštės. Parduotuvės paspaus „pauzes“.
Visi šypsenas „pakavos“ po kaukėmis ir rankas išmirkys definfekciniame, ne baisiai kvepiančiame, skystyje.
Sakėm, kad nevaidinsim.
O va, žiūrėk, apskriti metai praėjo, o mes nuomonę pakeitę, klusniai vykdom visus „režisieriaus“ nurodymus ir įsijautę į naujus savo vaidmenius, „duodam garo“.
Išmokom gyvent pagal naują scenarijų. Supratome, kad ne visos komedijos yra besąlygiškai juokingos ir ne visos tragedijos verčiančios pulti į juodą, kaip naktis, depresiją. 

Išpažintis

Arba
LAIŠKAS JUMS, kuriam ruošiausi ilgiau nei keturis mėnesius :)

 

Prieš dvi dienas mūsų namų terasytėje praūžė nedidukė, tačiau labai jauki „Summer Office“ temai skirta fotosesija.
Viskas rodos buvo taip, kaip visada.
Kruopštus idėjų galvoje sudėliojimas, beprotiškas, viduje kunkuliuojantis noras, kad tik nepavestų orų prognozės,
glėbio nuotaikai „pakūrenti“ gėlių supirkimas,
šeimyninis fotosesijai skirtos „scenos“ paruošimas
ir jausmas, kad nors fotosesija ir  mažulytė, o pristatysime tik dešimt rūbelių, ji bus išjausta.
Oras nepavedė, pūtė lengvas pavasarinis vėjelis, jaukiai krutindamas terasytėje įrengto ofisiuko užuolaidas, dangumi ritinėjosi gražuolė saulė, komanda kaip visada buvo pasipuošusi užkrečiančiai gera nuotaika ir aplink kvepėjo tikru jausmu, kad vasarytei iš tikrųjų būtų gera mintis mūsų darbinį ofisą perkelti į gryną orą.
Viskas buvo pagal planą.
Netgi ir aš.
Šįkart įsitaisiusi ant „atsarginių žaidėjų suolelio“.
Diskvalifikuota iš „pažaiskim modelius“ žaidimo.
Ne, traumos aš nepatyriau.
Kojos ir rankos sveikos.
Nepamušta.
Galva- šviesi, su daug joje sutūpusių idėjų.
Daug šypsausi.
Ir visai neatrodau, kaip vaikas, kuriam buvo liepta susirinkti savo žaislus ir nešdintis iš smėlio dėžės.  

Ponai planai ir Panelės datos

PRIE PIRMOS KAVOS

 

Šįryt pramerkusi akį, per sekundės dalį išvaikiau aplink jaukiai sutūpusius sapnus:
-Fotosesija!!!
Ir padėkodama atskridusiai pirmai dienos minčiai bent jau už greitą išsikapstymą iš sapnų, atsidusau:
-Atšaukta fotosesija.
Už lango apsiniaukę, pavasarine šiluma vėl lyg nekvepia, o mintyse kruopščiai sudėliota fotosesijos vizija, kurioje buvo reikalingas ir geras oras, ir jaukūs saulės zuikiai ir lengvas, vos juntamas vėjelis, atidėta iki....dosnesnės šiluma dienos.
Tačiau paspausdami mygtuką „atidėti“ mes niekada nenukabiname nosies ir tai padarome žinodami, kad priėmę sprendimą neatšaukti, mes nepadarytume taip gerai ir gražiai, kaip buvome užmanę.
Todėl oficialiai pranešu, kad tinkamą fotosesijai dieną mes rasime, o mini kolekciją, kurią „pakrikštijome“ „SUMMER OFFICE‘u“ dienos šviesą išvys pačiam balandžio gale. 

Summer Office

O KAS BUS TOLIAU?...

 

-Ei, V., ką veiksit toliau?- vis dažniau išgirstu klausimą iš Jūsų.
Pavasaris jau baigia „nunykt“ nuo mūsų pakabėlių, „Vasaros šventėms“ šiais metais spaudžiame pauzę, o iki gražuolės „Vasarytės“ dar toloka.
Susirūpinimui abejoti mūsų užimtumu pretekstas yra.
Mes, žmonės darbštūs. Krutam, judam ir vietoje tikrai nestovim.
Pertraukų nemėgstam. O ir tada, kai tik išpuola laisvesnis periodas, mes „atsidarome“ savo galvų stalčiukus ir išsitraukiame Jūsų tvarkingai „susandėliuotas“ pastabas apie tai, ko Jums labiausiai trūksta, ką reikia „prikelt“ naujam gyvenimui.
Šįkart- istorija panaši. Per vieną dieną sugebėję dingt marškinukai buvo palydėti ne vienu atodūsiu:
-Na, jūsų amžino deficito marškinius įsigyti galima tik pašventus bemiegę naktį.
Na, o jeigu miegas užspaudžia ir atsibundi tik kitą rytą puikiai išsimiegojęs, belieka susitaikyti su marškinių nebuvimu ir išsimiegojusiu atodūsiu.

Šią Jūsų pastabą aš „susipakavau“ ir įsidėjau į savo galvą, užantspaudavusi „priority“ ženklu. Juk ir pati šventai tikiu, kad mūsų marškinukai yra tikrai labai nekaprizingos priežiūros ir kaip „ištikimiausias“ V&V gerbėjas turiu juos besąlygiškai visus. O ką daryti toms, kurios labai labai norėjo, labai bandė nusipirkti, „bet.o. tačiau“ taip ir nepavyko.
Situaciją taisome. 

"Legendinių" kelnių "ANATOMIJA"

MŪSŲ MYLIMIAUSIŲ KELNIŲ YPATUMAI

 

Papildę lentynas legendinėmis kelnėmis, sulaukėme nemažai klausimų, apie "legendinių" kelnių detales.
Ir nors jomis savo sezoninėse kolekcijose "žongliruojame" jau negėdingą eilę metų tikrai "neskūpai", supratę, kad atsiranda naujokių "legendinių" kelnių meilės fronte, tiesiame pagalbos ranką, "susistemintos" informacijos pavidalu.
Jūsų dėmesiui, nykštukinė trumputė pamokėlė apie mūsų ir Jūsų taip mėgstamą kelnių modelį.

Lengvų rytų patarimai

KAIP PALENGVINTI SAVO RYTUS?

 

Jau ne pirmą kartą mano ausis pasiekia klausimas:
- V., tai kiek reikia kiekvienos kolekcijos rūbų turėti, kad galėtum džiaugtis lengvu rytu?
Nusišypsau ir pirmiausia prieš atsakymą, nubėgu prisiminimų takais, kai dar neturėjau V&V.


Ar pažįstamas rytas, kai atsikėlusi pilnom saujom gero ūpo, imi staiga jį ir išmėtai dar nespėjus iškeliauti į iš namų? Tai plaukai stovi ne į tinkamą pusę, tai spuogas žiūrėk išdygo visai ne vietoje ir ne laiku, tai blakstienų tušas kažkaip nei šiaip nei taip blakstienas suguldė. Žiū, ir užtrukusi prie nepavykusio rytinio proceso, sueikvojai didžiąją dalį susiruošimui skirto laiko.
- Na, apsirengsiu tai jau bent greit,- pripuoli prie lūžtančiom lentynom ir svyrančiom kabyklom turtingos spintos.
Rodos besk į bet kurį ir lėk pro duris per artimiausias dvi minutes. Čiumpi veną, netinka. Derini prie kito- pusė bėdos, bet ne iki galo. Imi trečią, primerkusi akį žiūri, kaip čia žiūrisi su ketvirtu. Tada nusprendi, o gal penktą.

Ir giliai atsidūsti. Rūbų daug, o apsirengti kuo – nėra. Suima baisiausias pyktis. Užkunkuliuoja ir garais sušnypščia ir taip jau ne šalti ryto nervai.
Šalia to, dar patogiau įsitaiso mintis, kad: "dar ne kančių pabaiga, miela mano, dar reikės pasirinkti prie derinio batus, atitinkančius už lango atsitikusią "pliurzą" ir dar terbą pasičiupti, kurioje tilptų visi reikalingi dienai daiktai, bet kartu ji savo spalva ir stilistika neišpultų ir bendro aprangos konteksto.

Apie derinamus nederintus

DAR DAUGIAU DERINIŲ!

 

Kaskart grįžusi po fotosesijos pradedu sukti minčių kadrylius apie tai, kokių derinių mes dar neįamžinome.

Nors dvi dienas fotografuojame tikrai daug derinių ir ilgus mėnesius „lipdytų“ „outfitų“, mano mintys dar neįkvėpus poilsio oro, pradeda klaidžioti po labirintus, o kaip bus galima derinti DAR kitaip.


Rodos ir tą sujungus su anuo, gaunasi „wow“ ir aną „suporavus“ su „vavašituo“ išeina liux.
O fotosesijoje lyg ir neparodėm. Tada save paguodžiu, kad dviejų dienų fotosesijas turėtume „išilginti“ bent iki keturių, o galop nusiraminu žinodama, kad visus „neparodytuosius duetus/trio ir kvartetus“ aš galėsiu Jums „ištransliuot“ selfiais.


Be tos pačios kolekcijos derinių „kukulių“, visuomet pasidžiaugiu, kad namuose drabužinėje laukia senesnieji kolekcijų atstovai, kurie „žiū“ tik jau ir trina delnus, laukdami, kada ir jie bus išvesti į gatves su naujaisiais spintos bičiuliais.

 

Jūs nežinote, kokia laimė yra iš Jūsų sulaukti žinučių, kad naujos kolekcijos rūbai BE GALO tinka su senaisiais jau pamiltais, koks džiaugsmas yra matyti, kad Jūs ateinate „susukusios“ naują derinį ir su džiaugsmu akyse pranešate, kad senasis rūbų derinys tapo dar mylimesnis, į jį prijungus besąlygiškai tinkančią naujieną.
Tokiomis akimirkos, aš pati įkvėpiu didelę porciją motyvacijos ir apsvaigstu nuo minties, kad mūsų ilgi rymojimai prie veidrodžių, besąlygiškas „selfių“ transliavimas nenueina perniek.

Prie pietų kavytės

KODĖL VISKAS BUS TAIP?

 

Jau daug kartų esu sakiusi, kad kalbėti apie pavasarį man lengva, rodos mintys jau nuo Kalėdų pabaigos klusniai sustojusios vorele tik ir laukia, kada bus išleistos „laisvėn“.
Šįkart barškendama klaviatūrą ir karts nuo karto išleisdama žvilgsnį „pasiganyti“ už lango, rodos ruošiuosi kalbėti apie kažką labai tolimo. Po vis dar didėjančiomis pusnimis ir nuo sniego svorio linkstančių pušų šakomis, rodos pavasaris dar netupi.
Užsimerkiu ir bandau įsivaizduoti. Kad tada, kai nutirps šita pusnis, nosį iškiš mano kvapnusis čiobrelis.
O kai ana ten- tada nedrąsiai išsistieps rožių krūmeliai. O nunykus anai ten- violetines akis mirktels mano levandos. Dar pasidarys dangus nebepanašus į vakar dienos cepeliną, o lėtai besisupančios snaigės išnyks, su pažadu kitais metais grįžti....likus mėnesiui iki Kalėdų.
Na, o kol įsivaizduoti ir prisiminti, kas po kuria pusnimi „pasikavojęs“ miega sniego pataluose- galima pasidžiaugti, kad pavasarinių minčių jokia žieminė pūga nesujaukė.
Jos, tvarkingai surikiuotos, daug kartų šviežiai „papurtytos“ laukia.
 

"Bantų" tramdytojos

KAIP SUTRAMDYTI "BANTĄ"?

 

-Pas tave žiūrėk koks gražus išeina,- pasigirsta susižavėjimo sklidinas atodūsis,- o pas mane va koks nevykėlis.....
Ir mūsų akis pasiekia sunarpliotas, išvargtas, nervus išgadinęs ir vistiek neišėjęs gražus nuotrauka įamžintas bantas.
-HELP ME. Kaip nors. Viską išbandžiau. Ir Youtubą išnaršiau. Ir vyro prašiau. Ir jam negražus „gaunas“.

Metai bėga, o mes su ponais „bantais“ draugystes vis tęsiame. Sakom, gal jie jau savotiška vizitinė mūsų kortelė?
Bet, kad ta mūsų „vizitkė“ yra visai nesmagi rakštis geroj vietoj Jums, mes irgi girdime.
Patikėkit, nepakankinti Jus norime ir vėl priraitydamos Jums tų „mandrų“ kaspinų, kuriuos mes surišame iš bet kurio „mūsuose“ taip mėgstamo medžiaginio dirželio.
Rankos pačios ima ir sunarplioja.
 

Prie pietų kavos...

NAUJASIS MŪSŲ „SALIONAS“ www.viktorijos.lt
TRUMPAI DRŪTAI APIE ESMINIUS PASIKEITIMUS.

 

Žinot, aš nuo vakar galėjau nieko nevalgyt. Nes vistiek būčiau soti. Nuo Jūsų desertinių žodžių...


Apie mūsų naują „salioną“ www.viktorijos.lt, kuriame daugelis vakar nepagailėjote savo brangaus laiko ir „krestelėjot“ bent kelioms minutėms ant virtualios „sopkutės“.


Neslėpsiu. Surinkti daugybės metų išsibarsčiusias „priešmiegines“ istorijas, visų įvykusių kolekcijų katalogus, po kelis kompiuterius „pasėtas“ nuotraukas ir kitą informaciją buvo nemenkas visos komandos iššūkis. Bet užtai dabar supdama jas visas vienoje vietoje, jaučiuosi spaudžianti glėbyje didelį savo užgyventą turtą, kurį galiu dalintis ir su Jumis, mano mielos Damos.


Tačiau pasaldintos istorijos, praeities kolekcijų prisiminimai yra ne vienintelis mūsų naujos svetainės privalumas.


Mes norėjome, kad naujasis mūsų „salionas“ būtų ne tik jaukus, bet ir PATOGUS.
 

*** 

Kodėl viskas bus taip...

Esu Mama.

Dviejų vaikų,

Ir idėjų.

Vaikų nešioti glėbiuose nebereikia. Patys laksto savo išstypusiom kojom ir žygiuoja tik padrąsinimo reikalaujančiais žingsniais per nuotykių pasaulį.

Užtai idėjos - tik ūgtelėjusios ir išleistos į pasaulį, tuojau vėl gimsta naujomis.

Nešioju jas mintyse, maitinu kasdieninių jaukių akimirkų nuotaika,

supu priešužmigimo stadijose po dienos įspūdžių pailsusioje galvoje,

kartais sapnuoju. 

Retkarčiais pabundu vidurį nakties,užsimiegojusiom akim bandau surasti kažkur užmigusį telefoną ir negrabiais pirštais užsirašyt kažką, ką bijau ryte būt pamiršusi.

Dažniausiai tai būna smulkmenos, plika akimi menkai pastebimi dalykai, kurie galop susibėgę į būrį tampa jau vienuoliktus metus gyvuojančia V&V gražaus gyvenimo filosofija.

Jau labai seniai supau mintyse idėją turėti www.viktorijos.lt svetainę ne tik kaip e-parduotuvę, kurioje galima susidėti į krepšelį patikusias prekes. 

***