Tobulojo paieškos

Taip.
Nuo pat pirmųjų V&V žingsnelių...
Mums buvo svarbi ne tik drabužio išorė.
Bet ir vidus.
Labai gerai prisimenu save pirmaisiais savo veiklos metais, kai pasiėmusi audinio skiautę leisdavausi po siuvimo priedais prekiaujančių krautuvių "palankynas", ieškant tinkamiausio pamušalo.
Pasirinkimas buvo skurdus.
O pamušalų, kurie drabužiui ne tik suteiktų formą ir estetinį vaizdą, bet ir būtų patogūs dėvint- buvo išvis sauja.
"Su elastanu" -pamenu ryškiom raudonom raidėm užraitytas etiketes.
Tai reikšdavo, kad "toks pažymėtasis" jau vertesnis dėmesio, nei jo pigesnieji "beelastaniai" brolužiai.

Metai bėgo.
Svajonėse nuolat krutėjo mintis KADA NORS į drabužius įkurdinti savo vardinį pamušalą.
Pirmą sykį išgirdusi, kad galimybė yra, bet reikės sykiu užsakyti 500mt, net pritūpiau:
-Čia gi pusė kilometro!,- aiktelėjau.
Ir tuokart man kilo didelis pasibaisėjimas, kad tokios begalybės metrų mes per gyvenimą nesunaudosim.
Metai bėgo toliau.
Pusė kilometro ėmė nebeatrodyti taip baisiai.
Galop ryžomės.
Nors labai gerai pamenu, kad suma, kurią reikia čia ir dabar sumokėti už "puskilometrį" pamušalo, kurį sunaudosime dar negreit atrodė visai nedžiugi.

Išsvajotas pamušalas mus pasiekė.
Šokinėję iš džiaugsmo...
Greit nusileidom ant žemės.
"išlauktasis" nuvylė.
Jo susitraukimo procentas buvo didesnis, užlaidos, kurias privalėjome palikti drabužio kostrukcijoje, kad jis nepradėtų nedorai traukti drabužio skverno neatrodė estetiškai.
Nenuleidom kiek pasvirusių rankų.
Leidomės į paieškas toliau.

Ir.
Daug metų klaidžioję po tobuliausio vardinio pamušalo paieškas.
Pagaliau stipriau nurimome.
Pastaruosius metus mūsų drabužiai koja kojon žygiuoja su šiuo pamušaliuku,
kurį deriname spalviškai prie atidundančios kolekcijos.
O kartais, net apdovanojame nuotaiką keliančiu "moto".
Pvz. Ruduo yra gražus...

Mua,
V.