Sesių Kalėdos /25

Seniai norėjusi jos „imtis“, šįkart čiupau glėbin.Mano vaikystė buvo graži, nes aš turėjau ne tik mylinčius Mamą ir Tėtį, globėjiškus Senelius, bet vyresnę Sesę, kuriai gyvenimo pradžioje, gal ir buvau nemenka rakštimi „sėdimojoje“, bet ilgainiui, man ūgtelėjus ir atsisakius visokių mažvaikiškų „škaradnybių“- mes tapome neišskiriamomis draugėmis.
Kokie šviesūs mudviejų prisiminimai iš vaikystės, kuomet abi pasilikusius namuose prieškalėdiniu laikotarpiu kepdavome Kūčiukus. Apie proceso sklandą ir eigą būtų galima parašyti atskirą pastraipą, bet išskyrus tuos miltų debesis ir lipnia tešla aplipusius visus virtuvės kampus- „šližikų“ mes prikepdavom APSČIAI.
Kokie gyvi prisiminimai apie tai, kai mudvi kaskart iš per metus sutaupytų kišenpinigių keliaudavom į Panevėžo turgų pirkti Mamai ir Tėčiui dovanų. Biudžetas būdavo kuklus, o norai dideli.
Bet tai, kokį malonumą mudviems teikdavo pats procesas- jaučiu iki šiol. Sušaldavom į ožio ragą, turgus pradėdavo pakuotis „šmutkes“ greičiau, nei įvykdavo mūsų apsisprendimas, o mes vis nardydavom tarp prekystalių ir ieškodavom TOS GERIAUSIOS ir LABIAUSIAI PRADŽIUGINANČIOS DOVANOS. Mamai ir Tėčiui.
Labai gerai atsimenu vienas Kalėdas, kai rinkoje pasirodžius „Ariel“ skalbimo milteliams- mes nusprendėm, kad Mamą tokia dovana pradžiugins labiausiai.
Nuėjusios ilgai vartėm pirštinėtose rankose žalią ir mėlyną dėžutes, uostėm prikišusios šaltuko nužnaibytas nosis- katrie gardžiau kvepia...ir niekaip negalėdamos apsispręsti „tai kurie gi????“- išėjome iš turgaus sprendimą atidėjusios sekančiai dienai.
Dar abi ieškodavom „antresolėse“ pakavotų dovanų. Tikra gudragalvė buvo Mama, kad sugalvodavo tokias slėptuves, kurių du namie vieni palikti sekliai- nesusekdavo.
Tiesa- sykį pavyko atrasti, bet greit teko nusivilti- nes „atkastoje“ dėžutėje gulėjo tik „bubble gum“ kiaušiniai, o pagrindinių dovanų, aprašytų Kalėdų seniui adresuotuose laiškuose- nebuvo. Po kramtomą kiaušinį pasivaišinusios, “pakavojom“ slėpinį atgalios ir priminėm viena kitai nepamiršt nustebt, kad per šventę- išpakavus po eglute rastas dovanas- tie violetiniai kiaušiniai turi atrodyti mudviems, kaip didžiausia naujiena?
Dar mudvi labai atsakingai pakuodavome dovanas ir pasitelkusios visą (kiek ten jo rusenta) kūrybiškumą- stengdavomės, kuo gražiau/“nematyčiau“/ jaukiau supakuoti tuos nedidelius ryšulėlius.
„Sesių Kalėdos“ fotosesijai išsamaus scenarijaus rašyti neteko. Geriausias scenaristas- Gyvenimas- šįkart pasistengė su kaupu ir tai padarė vietoje manęs.
Tai, kas mudvi užaugino – šįkart pasivijo prisiminimais ir sutūpė į šiltą ir sklidiną tikrumo filmą.

V.