Pirmadienio rytui

-Man nepatinka fotografuotis,- po 12 valandų trukmės fotosesijos prisiminė Viktorija ir geras penkias minutes mintyse bėrė pagiriamuosius žodžius pastaruoju metu ją pavaduojančiai Karolinai.
Dešimt metų stovėjau pagrindinėje V&V fotosesijų scenoje ir vaidinau pagrindinį vaidmenį.
Pavargau.
Tada savo pozicijas su dideliu rūpesčiu perleidau žmogui, kurį labai mačiau savo vietoje.
Tada sekė nemenkas žiūpsnis atodūsių "kodėl kadre nebe V.???".
"Kaip ji taip drįso???"
Aiškinau į kairę ir į dešinę, kad esu multifunkcinė daugiakartė motušė, kurios "supermeniškos" jėgos, kartais "nusėda" ir kad ateina diena imt ir pripažint, kad kažką iš sau paskirtų darbų turiu perleist.
Kūrybos proceso pasiutpolkę ir vaikus su vyru- nustačiusi "TIK MANO" žyma, leidau sau atsisakyti darbo, kuris vargina mane labiausiai.
Taip atsirado mano gyvenime Karolina.
Tada priekaištai nutilo.
O tada, susiplanavusi fotosesiją, kuri buvo vykdoma itin nedidukėje erdvėje, už 130km, kuriuos būtų tekę Karolinai įveikt anksti ryte ir labai vėlai vakare pačiai.
Pridėjus faktą, kad kalėdinės idėjos išpildyme su nuosavais vaikais, turiu bent šiek tiek dalyvauti ir aš, nuleidau savo išaugusius džiaugsmo sparnus "kad man nebereikia fotografuotis" ir.
Ir sugrįžau vienai fotosesijai į pagrindinio vaidmens vietą.
Šiandien sopa kojas.
Kartkartėmis aplanko jausmas, lyg vakar mane kažkas būtų uždaręs į sporto klubą, pririšęs ant bėgimo takelio ir įsakęs bėgt, be jokių "ui ir ai" gerą pusdienį.
Lyg nori "kabintis" nedoras gerklės skausmas, nes vakar vykusios fotosesijos metu, kaip taisyklė užsakyto oro "preorderis" dėl neaiškių priežasčių buvo anuliuotas.
Teko "pasisupt" snaigėse, rudens pabaigos vėjyje.
Ir vaidint "man nešalta".
18 valandą mano ausis pasiekė susumuotas nufotografuotos kolekcijos drabužių skaičius nebuvo džiuginantis.
Dar liko. Daug.
Jėgų atvirkštine proporcija- "mizernai".
Prisiminiau, ką reiškia "nėra žodžio negaliu, yra žodis reikia"
Fotografuojant paskutinius rūbus ir derinius, šią sparnuotą frazę mintyse leidau "ant repeato".
Vakare.
Bumbtelėjus į užtarnautus patalus, pajutau didelį dėkingumą.
Ne.
Ne sau.
Įvertinus faktą, kaip aš jaučiuosi dirbdama sau, norėjau paskambyt visiems komandos nariams ir pasakyt "ačiū", kad dirbant ne sau-
anei kartą nesu išgirdusi pavargau/ sušalau/ gal gana.
Ir po lygiai tokių o kartais dar daug kartų sudėtingesnių dienų, mojuojant atsisveikinimo mostu- visi šypsosi ir sako "iki kitų malonių pasimatymų"!

Mua,
V.