Lengvi rytai

Lengvas rytas.
Tai dienos, metas, kuris “nubrėžia“ nuotaikos gaires apskritai dienai.
Žvilgt į veidrodį- anei vienas spuogas neišdygo? Plius vienas taškas.
Ir plaukai atrodo ne kaip iš siaubo filmo? Plius taškas į ryto nuotaikos „bliūdą“.
Ryto kava buvo skani? Ir pusryčiai visai gerai „sulindo“?
Vaikai atsikėlė be penkto karto „nu, mažiau, jau kelkis“ priminimo? Plius du taškai.
Per duris visi išbėgo minutė iki reguliariai suplanuoto kasrytinio grafiko? Plius taškas.
Galop, prisirinkusi nemažai gero ryto taškų susivoki, kad dabar beliko tik GREITAI ir GRAŽIAI apsirengti pačiai.
Pridėjus faktą, kad apranga turi atitikti temperatūros svyravimus, „atliepti“ suplanuotą ir neįvykdytais darbais jau pypsinčią dienotvarkę...
Neri į savo spintą... ir jauti, kaip ką tik susirinkti sėkmingo ryto taškai ima byrėt iš rankų?
Tas negražu. To neišsiploviau. Su anuo jaučiuosi stora. Va šitas lyg ir nieko- bet su juo bus per šalta/šilta.
Jau lyg tiesi ranką prie „vavato“ ir staiga prisimeni, kad prie jo neturi tinkamų batų, o pagalvojus apie rankinę pasidaro net rūgštu.
Galop žvilgteli į laikrodį ir suprantusi, kad pasipuošusi ūpą keliančia apranga turėjai automobilyje sėdėt jau prieš minutę- penkiolika kartų prakeiki savo mylimą spintą ir trinktelėjusi duris išeini.
Paspyrusi „lengvo ryto“ prisiminimą palovin.

Pažįstama?
Man irgi.
Ne visą gyvenimą keliauju su V&V.
Ir toli gražu ne visada mano rytai buvo lengvi.
Tačiau sugebėjusi įsivardinti, kas trukdo jais džiaugtis- aš prisijaukinau „lengvą rytą“ ir visiems laikams iš namų išgyvendinau jausmą „aš neturiu, kuo apsirengti“.
Priešingai.
Kasdien atrodyti vis kitaip – tapo nauju mano ryto „žaidimu“.
Išmokus kai kurias, gana paprastas taisykles- šis žadimas tampa azartišku, o svarbiausia- „be pralaimėtojų“.

Mua,
V.