Apie medų

04.19

APIE MEDŲ.
Šiandiena.
Po mokyklos su dičkiais vaikais kertam ant stabdžių prie turgelio.
Pirksim vaisių ir daržovių.
Pasistatę automobilį atokiau, pėstute kuriam pas besišypsančias ir savo gėrybes siūlančias tetules.
Mėgstu pirkti mažuose turgeliuose.
Tokią gerą emociją kartu su terbelės turiniu įsigyju.
Iš vienos uogų.
Iš antros salotų
Iš trečios agurkėlių.
Ir žiū beveik visas jau "apėjai".
Galop visi trys su vitaminų terbytėm kuriam atgal link savo transporto.
Susėdam sukt link namų:
-Mam,- sako Do,- tu nupirkai kažką iš visų tetų palapinių.
Bet iš vieno, pačio seniausio, stovinčio ant vėjo ir saulės.
Net be kėdutės prisėst- nieko nepaėmei.
Stabteliu.
Tiesą sakant, užsiplepėjus su tetulytėm aš nelabai ir pastebėjau, kas ten "ant vėjo ir saulės be kėdutės" stovi.
Suspaudžia širdį.
Apsisukam ir vėl visi trys žygiuojam atgal link turgelio.
"Akurat".
Šalia garsių tetučių,
Be palapinės nuo saulės ir vėjo.
Be kėdutės prisėst, stovi Senukas.
Kaip pokalbio metu paaiškėja itin garbaus amžiaus bitininkas, prekiaunantis jo bitučių suneštu medučiu.
P e r k a m.
Ir su dramblio dydžio gerumo emocija antrą sykį grįžtam dabar jau tikrai sukt link namų.
Kuriuose visi čiumpam po agurką ir dažom į medų.
Dominyko teigimu- pačiu skaniausiu, kada nors ragautu.
Visiems saldu.
O man, nelabai mėgstančiai medų, šįkart irgi saldu dukart.
Tik nežinau dėl skonio, ar dėl jausmo.
Kad šalia auginu nemažos širdies žmogų.

Pabučiuokit nedidelius, bet su didelėm širdim
saldiems.
Kartais mes, suaugusieji, turime iš jų ko pasimokyti.

V.