Vyresnioji sesė

06.01

Šiandien Patricija iš gydytojos gauna "paskyrimą" kraujo ėmimo procedūrai.
"Nu dabar tai bus",- perlieja mintis karščio banga.
Išėjus į laukiamąjį nedrąsiai į ją žvilgčioju.
Bet ji sėdi lyg prarijusi kuolą.
Nėra nei šniurkščiojimo.
Nei diskusijų, kodėl toks pasaulis žiaurus ir neteisingas.
Sėdi ir kantriai laukia.

Pakviečia.
Ji ryžtingai žengia į procedūrinį.
Įsitaiso kėdėje ir ištiesia ranką.

Sesutei greitai viską atlikus,
Ji padėkoja ir su šypsena išeina iš kabineto.

Važiuojant atgalios giriu.
Ir primenu atvejį, kaip ne baisiai tolimoje praeityje man yra tekę šios dienos drąsuolę tikrąja ta žodžio prasme atkabint nuo procedūrinio kabineto rankenos, į kurią ji buvo įsikabinusi abiem savo rankom.
Garsiai reiškiančią, kad jokiu gyvu į vidų neis.

Patricija kvatojasi, kaip iš anekdoto ir galop prideda:
-Tada aš buvau Dominyko mažoji sesė.
O dabar- Mykolo vyresnioji.
Didelės sesės dėl menkniekių neverkia.

Galop prideda:
-Mam, o tu matei, kad aš net neužsimerkiau!?

Už seses.
Dideles ir mažas. Sykiu.

Ima jie ir užauga.
Savo "bajerius", kurie tuokart įtempdavo rodos paskutinę nervų stygą, išklausydami, kaip gardžiausio juoko porcijos vertus anekdotus.
MUA,
V.