Apie "Aj, kažkaip nelietuviška...". Ir padrąsinamą pyrago "šmotą"

Vakar.
Atlikusi dienai paskirtus darbus sukioju vairą namų link.

Staiga prisimenu, kad pietų metas kaip ir pradundėjęs, o namuose šaldytuvas plodamas katučių lūžtančiom lentynom, nelaukiant kertu ant stabdžių dienos pietų valgykloj, kurioje dar nesilankiau.

Valgyklėlė pilna pietaujančių.

Apsidairau aplink - ieškančiu, kaip užsisakyti žvilgsniu.

Kuris susitinka su besišypsančia pardavėja.

Nu kaip besišypsančia.

Spinduliuojančia tokiu jausmu, kad net pats žiūrėdamas savo lūpų lanką nejučiom lenki didesniu kampu.

- Aš čia pirmą kartą... numykiu, nelabai žinau, kaip užsisakyt.

- Puiku, - sako ji,- ir vedasi mane prie užsakymo ekranėlių.

Tris kart "paapgailestavus", kad šiandien, kaip tyčia tiek viskas geriausio "išvalgyta" - nuoširdžiai rekomenduoja - "BARŠTUKUS".

- Nepasigailėsite,- sako ji,- tokie gardūs!

Padėkojusi už patarimą ir srėbdama rekomenduotą sriubą viena akim stebiu tą mielą tetulytę:
- Pakalbino leliuką, padėjo kitam nesusipratėliui užsisakyti maisto, pagelbėjo pietavusiam vaikui nunešti indų padėklą ir viską darė su tokia gera nuotaika,  kad pajutau, jog žvelgiu ne į savo sriubą, kurią jau spėjau ir susrėbt - o į tą po salę lakstantį gero ūpo užtaisą.

- Eik pagirk,- mintyse spiriu sau minkštojon.
Apsidairau. Daug žmonių. Muzika negroja.
"Bišky" sarmata.
Nu kaip čia taip va prieit "nei iš šio, nei iš to ir sakyt - žinot, ką, Jūs nuostabi?"
Kažkaip nelietuviška...
Tai sėdžiu toliau.

- Nu eik,- bandau kelt save nuo kėdės,- bet minkštoji lyg prilipusi prie kėdės, pateptos "super glue" klijais.

Galop maukaulėn šauna saugi idėja!

Ant tetulės prekystalio pridėta pyragaičių - eisiu jų pirkt,- pagalvoju ir tada "gal išstenėsiu" gerus žodžius, kurių vis dar mokausi "nenuryt".

- Prašom deserto,- pasitinka mane gero ūpo moteriškė.

- Aš norėčiau varškės pyrago,- sakau ir tyliai pridedu, - bet labiau nei to pyrago - noriu Jus pagirt.
"Bingo!!!" pavyko V.!
Niekas netvojo per galvą už pagyrimą!

Tetulytė pakelia akis, aplink kurias susimeta daug laimės raukšlyčių.

Bene pirmą kartą pagalvoju - kaip jos šitaip žmogų puošia!!!
Kaip nušvinta Jos veidas!
-Ačiū,- kad pastebėjot ir pagyrėt,- sako ji.

"Pavalgiau už "pitaką", o pasijutau taip, lyg pietaučiau restorane už "pem".
Ir to kažin...

Aš išeinu soti. Nešina pyrago gabalėliu, kurio gal ir nelabai jau reiktų. 
Tetulytė nulydi mane švytėdama.
Beveik neperkeltine prasme.
Win win.

Mintyse paplekšnoju sau per petį, kad sugebėjau "nepraryt" su rekomenduota gardžia sriuba gero žodžio.
Bet tikrai nedaug trūko, kad ir vėl nugalėtų nelabasis "aj, kaip čia girsi... kažkaip nelietuviška...".

Mano pietūs už 5(0) įvyko Confeti valgyklėlėje Saulėteky.
Ir čia tikrai ne reklama.
Nors ne. Reklama. Tegu visi žmonės būna TOKIE!


Pagirkit, jeigu širdyje suspurdėjo. Tai veikia stebuklingai.
V.