Tokiam rytui...

TOKIAM RYTUI
Tada 1991m man buvo šešeri.
Tai reiškia buvau pora metų vyresnė už Mykolą.

Užsimerkiu ir matau mūsų butelio juodai baltą seno televizoriaus ekraną.

Kuriame šneka "teta".

Jos veido neatsimenu.

Tik balsą, kuris buvo "kitoks" nei reguliariai sklisdavo iš mūsų juodai-balto vaizdo senuko.

Pamenu, kai teta iš ekrano dingo.

Pazirzęs pamirguliavęs jis "atsigavo".

Tetos nebebuvo.

Stačiakampiame ekrane pradėjo rodyt "gulinčius žmones".

Buvau vaikas, todėl nei "gulėjimo" fakto, nei "kitokio" balso aš stipriai nesureikšminau.

Ir jeigu tetos iš ekrano veido aš neprisimenu, tai savo Mamos veidą aš per šitiek prabėgusių metų, prisimenu gerai.

Ji pašoko ir prisispaudė prie ekrano.

Sulaikiusi kvėpavimą žiūrėjo.

Staiga, pamačiusi gulintį vyrą, dryžuota palaidine.... Ji pradėjo verkt.

Labai. Stipriai.

Tą naktį mes namuose buvome vienos.

Tėčio nebuvo.

Jis su mano Krikštotėčiu buvo išvykę į Vilnių.

Prie Seimo.

Vienas jų, išvykimo metu vilkėjo dryžuotą palaidinę.

Tokią, kokią ką tik rodė televizorius.

Kai ūgtelėjusiam Dominykui, stipriai besidominčiam kariniais reikalais, aš pasakojau šią istoriją, jis išklausęs faktų, paklausė logiško šiuolaikiniam vaikui klausimo:

- O tai Močiutė negalėjo paskambint telefonu Seneliui ir paklaust, ar jie gyvi..

.?....

Negalėjo.

Baisų, mūsų nedideliame butelyje, ore pakibusį faktą, aš puikiai atsimenu.

Gal iki galo jo nesupratau.

Bet kad kažkas blogai, žinojau.

Pamenu, kai bandžiau užmigt.

Bet įtempusi ausis klausiau, ką virtuvėje su teta šneka Mama.

Dar stipriau iš atminties iškyla faktas, kai tylius virtuvės šnabždesius pertraukė čaižus laidinio telefono čirpimas.

Skambino Tėtis.

Ir kitame ragelio gale skambėjo laimė.

-Mes gyvi!

Kiekvieną sausio 13 tai prisimenu.

Kiekvienų metų šią dieną padėkoju dosniam likimui už paskambinusią laimę.

Ir Tėtį❤
Kuris tokiais savo poelgiais mane išmokė daug ko.

V.