Apie V&V dinozaurą

Neseniai aš "užsakiau" Facebooko reklamą, net pati nesupratusi - kaip tai padariau.
Mano "užsakymas" kaštavo 83 Eur.
-Nu ačiū,- padėkojau mintyse,- ale pirkt nenorėjau.
Pasirodo naujas socialinių tinklų triukas - po įprastai naudojamo "post" mygtuko, iššoka antras - labai panašus, lyg nebūtų pasispaudęs iš pirmo sykio.
Automatiškai pirštas spaudžia pakartotinai, tik ten jau vietoje "post" yra parašyta "boost".
O tai ir reiškia, kad sutinki mažumėlė pasireklamuot už ne tiek ir mažai.

Prieš gerą mėnesį apsipirkdama vieno tinklo e-knygyne, šalia sukrautų norimų knygų - savo krepšelyje radau dar šio bei to neva tai derančio prie man užsakymo ir reikalingo.
Pirma mintis - "čia tie nemokami skirtukai".
Bet kai pamačiau, kad šalia jų parašyti ne nuliai, net pritūpiau:
What?! - pagalvojau.
"Atžymėjusi" netikėtai sulipusius į krepšelį daiktus, akimirkai suabejojau - gal čia aš pati buvau tuos daiktus sukrovusi.
Pasirodo ne. Čia buvo mandagus priminimas įsigyti ne tik knygų.
Nes nu vien tik su knygom laimingas tikrai nebūsi.
Šalia deganti krepšelin netikėtai įlipusi žvakutė tikrai bet kokią knygą "paįdomintų". Ane?

Jeigu socialiniuose tinkluose stabtelėjai ties už akies užkliuvusiu daiktu.
Patikėk. Gyvensi su juo ilgai akyse.
Jis tave persekios visur.
Ir tikėtina tol šmėžuos akyse, kol galop sulauks tavo nuotaikos jį nusipirkt.
Kad ir nebais reikalingas.
Bet kažkuriuo metu buvai įtikinta, kad jis būtinas.

Na ir šiame "pirk pirk pirk" kontekste - staiga iš savo urvo išlenda dinozauras "V&V".
Kuris rodo. Erzina. Kasdien šmėžuoja pro akis rūbais. Batais. Rankinėmis.
Ir kaip taisyklė, to kas užkliūna už akies neturi.

Kaip tai neturit?
Nu tai užsakykit!
Pasiūkit!
Pagaminkit!

Dinozauras nepritariamai purto galva.
Taigi aš pirksiu! Aš noriu! Man reikia!
Dinozauras atsiprašo, bet nesius.
Neužsakys.
Nepagamins.
Anas gali įtraukt į laukiančiųjų sąrašą, kuris pasislinks, jeigu kas grąžins.
Kilnu? Tik šansų ne visada daug.

-Galiu mokėt daugiau,- sako dinozaurui.
O tad užsispyręs, kaip senas ožys nepasiduoda.

Tai kam kasdien rodot?
O tada jau archajiškas dinozauras parodo, kad šnekėt jis moka:

Kad įkvėptume. Kad parodytume toms, kurios jau turi išparduotus rūbus savo spintoje ir pritrūksta minčių, kaip juos sujungt.
Kad išmokytume derinti ne tik tas kurioms tai "duota iš aukščiau", bet ir tas, kurios ilgus metus pradėdavo rytą nuo "aš neturiu kuo apsirengt".
Kad išlaikytume riboto tiražo prekės ženklo vertę.
Ir didelę pagarbą toms, kurios jau turi vieną ar kitą mūsų rūbą.
Tikslo papuošti visas ir visaip dinozauras neturėjo. Neturi. Ir neturės.

Per 15 metų esame patyrę visko.
Ir garsiau uždarytų durų ir stipriai pavartytų akių ir ne pirmo grožio laiškų ir patarimų "nesusireikšmint".
Skaičiuot mokam.
Žinom, kad pametę savo šitą principingumą ir pasiuvę visus deficitus - mes galėtume pasigirt tikrai gražesniu skaičiu ties savo pelningumo eilute.
Gal net galėtume pritaikyti daugybos lentelės iš 2 žinias.

Bet va. Tas dinozauras lenda atgalios į savo nedidelį urvelį.
Paauklėtas.
Pabartas.
Kažkoks nutolęs nuo šiandieninės komercijos žinių ir praktikos.
Bet nepažadėjęs "pasitaisyt".
Kai viskas aplink rėkte rėkia "pirk!".
Ir suformuoja krepšelius, kad tau nebetektų niekuo rūpintis.
Dinozauras išlieka "senu ožiu" -
neperša, nepersekioja, nesistengia įbrukt.
Ir tai iš šono šiandien dažnai atrodo keista.
Labai keista.
Kai kam. Bet ne visiems.

Jeigu skaitai šį "paklodinį" tekstą ir šypsaisi.
Reiškia, kad Tu esi "TA KITOKIA".
Prisijaukinusi seną, užsispyrusį dinozaurą.

Tai dabar prisipažink - nusišypsojai, ar ne?


Mua,
V.