Gero žodžio užlaikyti nevalia

  • 03.11

    SAKO GERO ŽODŽIO "UŽLAIKYT" NEVALIA.
    *turinčioms laiko.
    Taip jau papuolė, kad pastarasis mano gyvenimo tarpsnis tapo panašus į gerą veiksmo filmą.
    Jeigu būčiau savo gyvenimo žiūrovas ir iš šalies stebėčiau ką tik pradundėjusias savaites-
    Nežiovaučiau.
    Nes kasdien filmo, pavadinimu "gyvenimas"
    Siužeto linija keitėsi lyg lekiant amerikietiškais kalneliais.
    Buvau visur ir viskuo.
    Nuo naujo ofiso grindų parinkėjos lentelėmis prekiaujančioje krautuvėje.
    Iki susirūpinusios Mamos.
    Skubios pagalbos skyriuje.
    Bet taip jau nutiko, kad praeitą ketvirtadienį,
    Po "super duper" skūpios miegu nakties ir
    "turbo power" intensyvios pirmos kolekcijos butike dienos,
    Atsidūrėme su My priimamąjame.
    Ir nors pradinis planas buvo
    sugrįžus namo su "kondensuoto" skarbonke
    ir "Gaideliu" ruošt prekes rytojaus Kaziukui,
    o po to griūt į lovą be gyvybės ženklų,
    aplinkybės susidėliojo taip, kad netrukus, pasipuošusi didelėm, išgąstingom akim ir pasispaudus My glėby, sėdėjau skubios pagalbos laukiamąjame.
    Jau be nuovargio.
    Be miego trūkumo.
    Be minčių, kad namuose paliktas nepabaigtos "Kaziuko" prekės.
    Tik su vieninteliu noru- kad Tik My nieko rimto.
    -Labas, Mykolai,- į palatą įeina jaunas gydytojas,- aš irgi Mykolas,- šypsosi
    Ir nors mūsų Mykolas į mielą sutapimą sureaguoja tik dar pagarsėjusiu nepasitenkinimu, gydytojas su dideliu ir nuoširdžiu rūpesčiu jį apžiūri.
    Tuomet sudaro tyrimų planą ir išsamiai jį paaiškina mums.
    Ir pažada netrukus grįžti.
    Mus priėmusi vis nosį į palatą kyštėjanti Sesutė mus apgaubia tokiu mamišku rūpesčiu.
    -Gal vandenuko atnešti,- klausia?
    -Gal apklotuką?,- pasiūlo.
    Galop atidunda su mūsų laukiamąjame paliktais lauko rūbais ir kabina juos palatoje:
    -Maža ką,- sako,- kad nepradingtų.
    Vėliau pas mus ateina paimti kraujo:
    Su kokia atsakomybe ir rūpesčiu mažytėje rankutėje ieško venos:
    -Kad tik pataikyčiau, kad tik neskaudėtų,- glosto My rankutes.
    Finale su tyrimų rezultatais grįžta gydytojas.
    Prisitraukęs kėdę link mūsų, be šimto popierių rankose ir skubaus jų pildymo, bei anspaudų dėliojimo, Jis mums visiškai žmogiška ir pilnai suprantama kalba paaiškina apie My užpuolusį virusą.
    Taip šiltai.
    Taip paprastai.
    Tai nuoširdžiai ir žmogiškai.
    Išvykstame iš ligoninės
    Vidurnaktį.
    Jau be išgąsčio akių.
    Be drebančių rankų ir
    Į kulnus nusiritusios širdies.
    Pusę pirmos, užmigdžius My,
    Grįžtu prie rytojaus Kaziuko prekių
    paskutinių šrichų, kurių pati jau sapnus sapnuojanti pardavėja negebėjo atlikti.
    Ir pakuodama "Tinginio" gabaliukus į maišelius,
    jaučiu, kaip nusišypsau.
    Gal truputį iš nuovargio.
    Gal truputį dėl užkilusio iki dramblio dydžio ir staiga atlėgusio nerimo.
    O gal iš ką tik pačiupinėto jausmo,
    Kad gerumas niekur neišnyko.
    Ir gyvena čia. Visai šalia mūsų.
    O žmogus rūpi žmogui.
    Ne formaliai.
    Nuoširdžiai.
    Ačiū, Santariškių vaikų skubios pagalbos skyriaus personalui,
    Visus kartus, kiek per gyvenimą jame teko lankytis su visais savo užgyventais turtais.
    Kaskart išvykstu su tokiu pačiu jausmu širdy.
    Istorijos tęsinys?
    Taip!
    Visi geri veiksmo filmai dažnai turi ne vieną dalį.
    Baigiantis mano veiksmo filmo I daliai,
    turėjo užtemti ekranas ir pasirodyti gydytojo žodžiai:
    "Stebėkit. Jeigu ką- grįžkit".
    Ir tradiciniai kulminacijose besibaigiantys "intrigiukai"
    LAUKITĘ TĘSINIO:)
    Nesirkit,
    O jeigu susirgot- pasidžiaukit, kad mūsų šalyje
    egzistuoja nuoširdi pagalba iš savo darbą mylinčių gydytojų.
    Jie gydo širdimi.


    Mua,
    V.