Tokios dienos rytui...

12.24

Kūčių rytas.
Prabudusių namų šurmuliuke...
Mintimis lyg pasukus tvirtą laiko mašinos svirtį, bumbteliu trisdešimčia metų atgal.
Į vaikystės namus.
Toks pats...Kūčių rytas.
Iš nediduko butuko virtuvės mane pažadina čirškančios keptuvės ir kinojamų puodų dangčių koncertas.
Oras persismelkęs sapnus greit išvaikančio Mamos ruošiamo maisto kvapo.
Vis dar gulėdama šiltuose pataluose žvilgsnį pasupu ant kambaryje ištiestos girliandos.
Nuo lempos iki knygų lentynos, nuo knygų lentynos iki užuolaidos karnizo.
Ne kas kitas.
O aš pati kelias savaites...gaminau ją.
Kruopščiai karpydama spalvoto popieriaus gabalėlius juostelėmis ir juosdama jas į apvalius žiedelius, kuriuos derindama spalvas jungiau į ilgą sujungtų žiedų "grandinėlę".
Kartais ji nutrūkdavo ir visa gražioji kambario meninė "instaliacija" nueidavo perniek.
Tada klijuodavau vėl.
Bet Kūčių rytą ji tvarkingai išsitiesusi kabojo ir supo mano vaikiškas mintis.
Timpetelėjusi užuolaidą prikišu nosį prie šalto buto stiklo.
Nežinau, ar tik širdis tiek nori atsiminti, bet Kūčių dienos mano vaikystėje visuomet būdavo snieguotos.
O gal jas tokias atmintyje paliko ant lango priklijuotos karpytos iš balto popieriaus snaigės?
Pro kurių įvairių formų iškirpimus aš žvelgdavau į žieminį pasaulį?
Išsliūkinusią iš kambario, mane pasitinka Mama.
Ji visą dieną be prisėdimo sukasi virtuvėlėje.
Tai sidabru žvilgančias silkes į patalus guldo.
Tai apsiginklavusi didžiulėmis pirštinėmis iš karštos orkaitės traukia milžinišką skardą mielėmis kvepiančių pūstažandžių šližikų.
Kuriuos vakarienės metu stipriai užmerkus akis, reiks sauja semti iš didžiulo "bliūdo", taip burtas "išmes", ar tavęs laukia poringi metai.
Maskatuodama kojomis ant virtuvės taburetės kelis sykius semteliu vaikiškan kumštelin dar šiltų kūčiukų ir pabėrusi ant stalo juos skaičiuoju.
Treniruojuos.
Kaip semt, kad būtų PORINIS.
Suūžia kavo malimo mašinėlė.
Tik šįkart joje sukasi ne kavos pupelės, o aguonos grūdeliai, kurie netrukus taps tik vieną kartą per metus kepamiems ŠALTANOSIAMS įdaru.
Netrukus diena persirita į antrą pusę...
Ir mūsų šeima pradeda ruoštis kelionei pas Senelius.
Į didelius laikraščių lapus kruopščiai susukamos visą dieną gamintų valgių lėkštės.
Ir "įsipakavę" savo katiną (nes niekam nevalia tokį vakarą likti vienam) į didelę odinę Tėčio terbą, pajudame sėsti prie bendro Kūčių stalo.
Kelias tolimas.
O gal tik trumpos kojos?
Nosį ir žandus, kurie kyšo iš stipriai apmuturiuoto šaliko žnaibo šaltukas.
Senelių namuose kvepia ne mažiau.
Čia per visą pirmojo kambario ilgį išskleistas stalas, papuoštas kruopščiai "išprosyta" balta staltiese, iš po kurios krašto kyšo sauja šiaudų.
Vienas Senelių namų kambarys mus pasitikdavo visad uždarytas.
-Vėdiname,- nusišypsodavo Senelis, kad Kalėdų Senelis sugalvojęs aplankyt, neperkaistų.
O kaip smalsu būdavo nors nosies galiuką įkišt į tą vėdinamą vėsų kambarį!
Kur po didelėmis eglišakių šakomis po Kūčių vakarienės stebuklingai "nutūpdavo" dovanos.
Pakartosiu S T E B U K L I N G A I.
Nes ne kartą bandyta strategija, pažvelgti į vėdinamą kambarį per rakto skylutę prieš vakarienę- baigdavosi giliu vaikišku atodūsiu:
-Tuščia....
O va pavalgius- įvykdavo kažkoks stebuklas!
Ir spragtelėjus elektros jungiklį suaugusiojo rankomis, kurio mes, vaikai nepasiekdavome, po sunkiomis, senoviniais žaisliukais papuoštomis žaliaskarės šakomis būdavo išdygusios dovanos!
Pilnai prikimštais pilvais ir su užantyje paspaustom jau gautom dovanom, mūsų šeima pasukdavo atgal link namų.
Nediduko butelio, kitame miesto gale.
Dažniausiai eidavome pėsti.
Per ištuštėjusias Panevėžio gatves.
Ir nors kelias nebuvo labai artimas.
Trumpos vaikiškos kojos jį įveikdavo pagreitintu ritmu...
Juk ten, užrakintuose namuose, po namų žaliaskare....turėdavo būt įvykęs DAR VIENAS STEBUKLAS.
Mano vaikiškai galvai ilgai nekilo jokių pašalinių minčių apie Kūčių vakaro stebuklų kilmę.
Gal todėl, jie į atmintį ir "įsirėžę" stebuklu.
Apsidairykit.
Šiandien aplink Jus šmirinėja daug spindinčių akių, laukiančių STEBUKLO.
Kuriuo tikėti norisi, netgi po 1/3 šimto metų.


V.