Mamoms. Apie gyvenimo (NE)SALDUMYNUS

Rankoje laikau permirkusį krauju šalmą.
Ir stengdamasi, kad ranka, kuri jį laiko virpėtų mažiau- fotografuoju.
Ne.
Ne šio posto iliustracijai.
O šalmo savininko Mamai.
Mano Dominyko draugo Mamai.
Kuri vakar dienos popietę nuotrauką gauna tiesiai į greitosios automobilį, skriejantį su švyturėliais, kurie iki šiol "viauksi" mano galvoje, link priimamojo.
Ir "viauksės" dar ilgai.

Medikams reikia kuo daugiau informacijos apie galvos traumos pabūdį, smūgio stiprumą, sužeidimo vietą.
O pažeidimai šalme- jiems pasako daug.

Vakar.
Buvo paprastas. Saulėtas.
Gana šiltas sekmadienis.
Mano Dominykas su metais už jį vyresniu draugu išvyko pasivažinėti dviračiais.
Ne pirmą sykį ant dviračio užlipo.
Ne pirmą kartą nuo kalniuko lėkė.
Ne pirmus metus pažįstami.
Abu rimti.
Atsakingi.
Nenutrūkusiom galvom.
Eilinį kartą besimėgaujantys reguliariom berniukiškom pramogom.

Bet va.
Likimo piršto pagrasymai nežinomi.
Vienas šuolis Dominyko draugui buvo nesėkmingas. Labai nesėkmingas.
Kodėl?
Kas buvo kitaip? Niekas pasakyti negali.

Bet.
Žinia ta, kad nusileidimas buvo toks, jog pradžioje berniukas prarado sąmonę.
Tuomet prasidėjo traukuliai.
- Kai jo akys pasidarė baltos,- pagalvojau, kad bus visai blogai,- po visko pasakojo mano Do.

Vaikai nepasimetė.
Neišsigando klano kraujo.
Patys paskambino 112 ir iškvietė pagalbą.
Informavo mus.
Medikai šaunūs.
Atvyko greit.
Reagavo akimirksniu.

Kodėl tai pasakoju?
Nes po ilgo pokalbio su Dominyko draugo mama sekmadienio vakarą.
Po to, kai medikai patvirtino, kad be siūlės smakre, daug paviršinių sužeidimų, sukrėtimo ir sutrenkimo- rimtesnių  galvos traumų pavyko išvengti.
Telefonu kalbėjo dviejų nuostabių berniukų Mamos, kurių džiaugsmas dvigubu pakūkčiojimu išsiveržė per pusdienį gerai užlaikyta baime.

-Vika, tu moki žodžiu pasiekti giliai!- paprašė Ji,-
Parašyk visoms Mamoms, kad tik šalmas šios mano dienos scenarijaus nepadarė tragišku.

Rašau.
Nes girdėjau, kad kitame ragelio gale kalbėjo pati  LAIMINGIAUSIA MAMA pasaulyje.
Kuri po baisaus nerimo laiko sužinojo- VAIKAS PASVEIKS.
Nes rimtų sužeidimų jam pavyko išvengt dėl tinkamo šalmo.
Tai paliudijo kelis kartus ir apžiūrėję vaiką gydytojai.

Ne.
Mes berniukų Mamos.
Negalime jų uždaryti namuose saugiai dėliot Lego ir vartyt knygučių.
Mes negalime būti šalia ir po griūnančiais pakišt pagalvių.
- Do,- užrakinsiu dviratį,- po streso šypsausi aš.
- O ką aš tada veiksiu laisvalaikiu?- klausia mano paauglys.
- Siuvinėsi kryžiuku,- juokiuosi.

Ne.
Jie neužauga be įbrėžimų ir mėlynių.
Be lūžusių rankų ar pirštų.
Be siūlių.
Mes negalime jų nuotykių apkaišiot apsauginėmis minkštomis pagalvėmis.
Bet!
Mes galime nupirkti jiems šalmus ir į mylimas galvas įdiegti faktą, kad be jų-
į nuotykius
NEI PER ŽINGSNĮ!!!!!

Jeigu turit nuotykių ieškotojų pašonėje-
parodykit rausva spalva "nudažyto" aplaužyto šalmo nuotrauką.
Papasakokit apie vieną sekmadienio popietę, "apviauksėtą" greitosios sirenomis.
Kurios viduje buvo vežamas gyvenimo džiaugsmu ką tik tryškęs berniukas.
Smagiai leidęs laiką su draugu.

Gera žinia ta, kad jis nepamiršo užsisegt šalmo.
Ir po pasveikimo.
Vėl grįš rieškutėmis semti gyvenimo nuotykių.
O galėjo būti ir kitaip.
Stipriai kitaip.


Mua,
V.