Apie veiksmažodį BĖGTI

  • 12.29

    Kartais "reikia" bėgti.
    Padaryti apšilimą.
    Pratempti užsisėdėjusias kojas.
    Pritūpti žemam startui.
    Ir trys-du-vienas- start!
    Bėgti.
    Ne, ne nuo savęs.
    Nes kad ir kaip gerai būtum išsitreniravęs, šis žmogus nedelsiant ima ir...kad jį kur galas...pasiveja.
    Ne, ne nuo vyro.
    Nes jis yra ne tas, nuo kurio norėtųsi sprukti.
    Ne, ne nuo namų.
    Nes juose jaučiuosi saugi ir rami.
    Ne, ne nuo vaikų.
    Nes jie iš principo yra gėris ir gyvenimo prasmė.
    Ir net ne nuo darbo.
    Nes jį besąlygiškai myliu. Ir jaučiuosi sėdinti savo rogėse, kai kasdien jaučiu jo krebždesį.
    Bet va.
    Kartais reikti imti ir bėgti.
    Nuo nieko.
     Ir.
    Nuo visko.
    Tik tam, kad galėtum šalia esančio paklausti:
    -Kaip laikais?
    Be fone besisukančios "skalbiankos" garso.
    Be orkaitės, savo pypsėjimu įspėjančios, kad laikas kviesti visus prie stalo.
    Be ir vėl iškraustyti besiprašančios indaplovės.
    Be kupetos išrūšiavimo belaukiančių skalbinių.
    Be suvokimo, kad ir vėl laikas į krautuvę, nes pravėrus šaldytuvo duris, supranti, kad anas ir vėl dykas.
    Be greitaeigių minčių: kada kurį jau laikas nuvežti/parvežti.
    Be pareigos, kad reikia išvesti šunį.
    Be žinių per televizorių.
    Be vakaro filmukų.
    Be siurblio ūžesio.
    Be sniego valymo.
    Be klausimų:
    Ar jau susitvarkei kambarį?
    Ar jau išsivalei dantis?
    Be pavedimų.
    Be laiškų.
    Be emailų.
    Be kasdienybės.
    Kurią iš principo labai myli.
    Bet supranti, kad užsisukusioje posiutpolkėje, jeigu ir lieka laiko klausimui:
    -Kaip laikais?
    Tai atsakymui į jį- laiko stipriai striuka.
    Kai ateina laikas bėgti.
    Susižvalgome abu ir padėkoję dosniam likimui už Senelius, kurie pasirūpina ne tik ūgtelėjusiais anūkais, paauglystę išgyvenančiu Misteriu Ego, bet ir namais....
    Susikrauname kelias "šmutkeles".
    Sėdame į šeimos automobilį
    Ir "bėgame" automobilio ratais kelis šimtus kilometrų.
    Tam, kad į klausimą: Kaip laikais?
    Galima būtų atsakyti stebint lėtai plaukiančius laivus ir praskrendančius paukščius.
    O paskui...stipriai pasiilgus pasiutpolke šokančios kasdienybės...
    Grįžti į ją su dideliu džiaugsmu ir žinojimu.
    Kad turi TIEK DAUG.
    Vakaro tostas.
    Už "pabėgimus"
    Ir už Senelius,
    Kurie suteikia galimybę į labai trumpus ir paprastus klausimus....
    Išgirsti ilgus ir nuoširdžiausius atsakymus.
    Tyloje.

    Mua,
    V.