Laukiančios Mamos

Savaitę su pliusu žilau.
8 dienas "lepinau" save ne pirmo saldumo sapnais.
Veikiau viską, kad tik nereiktų leist mintims pasileist plaukų.

Ryt bliausiu.
Pasičiupus glėbin suspausiu ir ilgai ilgai nepaleisiu.
Kol pats pradės murmėt "nu, Mam, baik".

Kol kompensuosis tie nubalę plaukai, negardūs sapnai ir visos minutės, praleistos sliūkinėjant iš kampo į kampą, belaukiant kol "sukapsės" nesimatymo laikas. Su savo širdies kapitonu Do.

Kvaila ta motušiška natūra.
Net ne kvaila.
O tiesiai šviesiai - "durna".
Pradžioje skatini.
Palaikai.
Motyvuoji, kad "perplaukus jūrą - per visas balas šokinėsi su šypsena".
Aiškini - (labiausiai sau), kad bernaičius reik krapštyt nuo komfortiškų sopkučių.
Ir mest į gilius vandenis, kad išmoktų plaukt.
O paskui.
Atsisveikinus.
Ir atplėšus dalį savo širdies - visos "filosofijos" galvoje bala žino kur išsislapsto.

-A-ku-kū!- šūkauji išsislapčiusioms.
O jos tyli - be anei vieno "mur mur".
Dar prieš savaitę buvusios tokios garsios ir užtikrintos.
Dabar tyli užleisdamos vietą tik:
Aštriems klausimams:
Ar nešalta?
Ar nealkanas?

Ir skaudžiai dūriančioms abejonėms:
Ar nebijo?
Ar neskauda?
Ar labai nepavargo?
Ar neserga?

Kol pati savo kailiu nebuvau patyrus šitų "aštradančių" minčių- tol išgirdus dūsaujančią, į "sugriežtinto veikimo" stovyklas išleidusią Mamą pagalvodavau:

- Tai kam leidi, Motinėl, jeigu sunku pačiai išbūt?

O daba r- kai pati perėjau priešingon - išleidžiančių ir laukiančių pusėn - tik labai tyliai ir nuoširdžiai apkabinu visas laukiančias, žilstančias, sapnuojančias negardžius sapnus ir braukančias dienas iki susitikimo su savo širdies kapitonais Mamas.

Lyg įkyrią musę vijau, bet vistiek vienu minties kampeliu pagalvojau apie tas Mamas,  kurios išleidžia ne 8 dienom griežtom sąlygom "pažaist karo".

O nulydi akimis ten, kur atsisveikinama neapibrėžtam laikui, be žodžio "pažaist".

Kai į savo "duriančias mintis ir aštrianagius klausimus" įsileidau dar vieną sakinį su klaustuku, kuris nupurtė, lyg elektra.

Pagalvojau, kad yra gyvenime gerokai baisesnių išgyvenimų, nei sparčiau pažilt ir neskaniai prisapnuot.

Šįkart!

Už širdies kapitonus.

Ir jų Mamas.

Už tai, kad jie dideli. Mes jų nuo to mažiau nemylim.

Ir dar už tai, kad niekada nereiktų pereit į tų Mamų, kur išleidžia, ne į stovyklas, be žodžio "žaisti" gretas.

N I E K A D A .


Apkabinu visas,
V.