Neseniai "prašurmuliavo" šuns diena.
Nieko labai prašmatnaus ta proga nepasakiau, nes "įvykiams už akių" užbėgo Beata, kuri tądien labai nuoširdžiai ir jautriai papasakojo savo istoriją, kurioje paraleliai atsirado du "pasakų veikėjai": kūdikis ir šuo.
Abu naujokai šiame plačiame ir sklidiname nuotykių pasaulyje.
Abu labai norintys jį tyrinėti. Vienu metu.
Mano istorija buvo praktiškai identiška.
Mykolas ir Ego- beveik "dvynukai".
Abu 2021 gimimo.
Mano entuziazmas, kad užteks laiko abiems buvo anei kiek nemažesnis, nei Beatos.
Eisiu į treniruotes. Išvaikščiosiu visus miškus su ABIEM.
Vešimės keturkojį visur ir visada, kur tik patys "pasiduosim".
Kažkaip primiršau, kad 5 asmenų šeima ir reikalingas kelionėms daiktų "paketas" su vežimėliais, meškeriojimo reikmenimis ir t.t.
gali mano planus ir norus pavežt nebent autobusiukas+ priekaba pavidalu.
Ir to kažin.
Jeigu pridėjus dar visų dviračius.
O šeimos nariu tapo ne bet koks šunikėlis, o "stambiagabaritis" Vokiečių aviganis.
Ir šiaip net ne aviganį pirkom- o REKSĄ.
Komisarą, žinoma.
Kur per filmą rodo, kad yra iš prigimties protingesnis, nei žmogus.
Ar buvo tik žibutės šiame mano "double trouble" plane?
Oj, brolyti ir sesytės, nea.
Buvo visko.
Net ir išlietų graudžių ašarėlių, kad gal
čia buvo laikinas proto aptemimas dėl neštuminių hormonų?!
Bet. Iš kurios pusės bepažiūrėsi- didelio skirtumo "kas įkvėpė?" ieškot nebuvo prasmės.
Kaip ir Beata dalinosi savo istorijoje- priėmei ne iki galo tinkamą sprendimą? Susikaupk ir klestėk.
"Dvyniai"- namie. Abu mylimi ir pasiutę.
Dabar abu "bratkos" ūgtelėjo.
Ego jau "stuktelėjo" 5, Mykolas jį pasivis rudenį.
Ir nors kartais savo "zbitkių" sugalvojimais tikrai gali patikėt, kad jie dvyniai-
gyvenimas sustojo į savo vėžias.
Labai dažnai save pagaunu galvojant- kad geresnės jautrumo ir rūpesčio kažkuo mokyklos, nei užaugt kartu su šuniu vaikui kaži, ar yra.
Atsikeliu šiandien, ankstyvą rytmetį, timpteliu užuolaidą už skverno- akimis apsidairau- "lyg rūkas kažkur tolumoje" boluoja.
Pasiimu pavadėlį ir rūkstu miškan.
Prieš darbo dieną pavedžiot Ego.
O ten...nuoširdžiai- lyg Rojus.
Mintyse nusišypsau "tik neik į tą šviesą".
Tokio iš rūko patalų besikeliančio ryto turbūt ir nesu regėjusi per visą šuns vedžiojimo karjerą.
Grįžtame atgalios namo- rūko nebesimato.
Patapšnoju Ego per dičkį pakaušį:
-Ar žinai, kad dėka tavęs, pamatau tiek daug įkvepiančių dalykų?
Sako šunes nesišypso.
Bet man regis tai išgirdęs jis nuoširdžiai nusišypsojo.
