Apie asmeninius navigatorius

10.12

 

Pastarosiomis dienomis, mano akis pasiekia labai daug Jūsų laimingų nuotraukų.
Kas jose?
Įdegusių rankų taurėje šampano burbuliukuose besimaudančios braškės.
Skriejančiame kabriolete besiplaikstantys plaukai.
Stipriai saulės nubučiuoti skruostai ir vaivorykštės platumo šypsenos.
Ką aš?
Sėdžiu ir baltai pavydžiu.
Braškes. Šampano burbulus. Ir keliones....
"suvalgė" jaukiai snaudžiantis glėbyje My.
-Nieko,- šypsausi,-išmuš ir mano valanda,- guodžiu save.
Bet jaučiu, kad beveik kasdien "perbėgu" kelionių nuotraukas.
Šįkart asmeninė akis užkliuvo už "iliustracijos" su aprašymu.
Perskaičiau. Prisiminiau.
Ir nusprendžiau, kad baisiai pasiilgau.
Tikrų tuščios galvos atostogų. Su asmenininiu navigatorium.


PRIEŠ MIEGĄ.
Apie asmeninius "navigatorius".
Sėdžiu kalnų keltuve su šildomom sėdynėm, kaip keksas ir dairausi aplink.
Kalnai.
Gražu.
Grynas oras.
Turiu viena nerašytą pareigą, kurią pati sau nusistačiau ir uoliai vykdau-
Pyškinu viską telefonu.
Reikia ar nereikia.
"A maž prireiks".
Nes moteriška logika trypčioja ant pirštų galų...
kad.. prisiminimus reikia amžinti.
Tuo tarpu mano vyras- kaskart įlipęs į keltuvą išsitraukia žemėlapį ir vis studijuoja.
(lyg šitas procesas baisiai patiktų)
Net įsiamžint laiko beveik nelieka.
Kur išlipti.
Kur įlipti.
Kur perčiuožti.
Kur „pasileist“.
Ir į kurį keltuvą toliau perlipt.
Besidairydama kairėn ir dešinėn laukiu komandos, kada mano „grožėjimasis“ bus petrauktas ir atsipalaidavusi atostogų režimo paveikta ausis gaus komandą išlipti.
Klusni esu.
Komandų klausau.
Išliptu, kai pasako.
Niekada nediskutuoju.
Nes jeigu ne garsiai, tai bent jau pati sau pripažįstu, kad jeigu lieptų man bakstelt į žemėlapį ir parodyt kur dabar esu. Galėčiau turbūt pasakyt, kad tiesiog atostogose.
Jeigu nuvažiuojame su šeima į mišką, tai kiek gėda pripažinti, bet negalėčiau pasakyti paėjus už kelių medžių- į kurią pusę namai.
Bet išeičių yra.
Raudojusi po medžiu dar nesu.
Arba važiuojam su asmeniniu navigatoriu arba...einame mišku tiek, kiek galime įžiūrėti savo pastatytą mašiną, prie kurios atgal- grįžti jau sugebame,
Jeigu vykstame į kelionę automobiliu, tai važiuojant kokio Europos didmiesčio centru- man pradeda drėkt delnai vien nuo sėdėjimo šalia.
4+ juostos,
"melejonas" automobilių,
daug pypsiukų... i
r sunkiai iš pirmo žvilgsnio suprantamų kelio ženklų.
Ir.....
 bevažiuojanti į atostogas aš.
Kaip keksas.
Su ta pačia savo pareiga persisvėrus per langą pyškint telefonu-
juk šeimai labai svarbu turėti įamžintas akimirkas.
Jeigu lieptų man perimt vairą ir paleistų vieną kokios Barselonos centriuku- turbūt paspausčiau avarinį ir galiai gailiai pravirkčiau kelkraštyje.
Apie tai, kad galėčiau savo šeimą nuvežti automobiliu „kaip šoferis“ į užsienines atostogas- diskusijų nėra.
Susikaupt turbūt labai galėčiau, juk vairuot moku ir iš esmės ženklus pažįstu, bet tokiu atveju laiko ir jėgų atostogoms tikrai neliktų.
Gal čia aš tik tokia netvirtais ryšiais susieta su aplinka, ale yra įvykęs visai nesenas atvejis, kai Vilniaus mieste bandydama rasti tašką A, į kurį mane navigacija vedė per naująjį Vilniaus aplinkelį- po trijų kartų apsukimo...aš tiesiog nuleidau galvą ir susiradusi savo telefone adresatą „Zuikis“ tyliau negu tyliai, po ragelyje išgirsto jo „Klausau“ išlemenau...
-Klausyk, zuiki, aš nebežinau, kur esu. Gali man padėt?
Ir jis padeda.
Nežinau, kiek garsiai besikvatodamas viduje, kad sugebėta su navigacija pasiklyst Vilniuje, bet kantriame balse to „kvatoklio“ net įtempus susistresavusią savo ausį „neįklausau“.
Tuo tarpu pagalvojus apie atvirkštinę situaciją- jau dabar imu viduje kvatotis.
Kažkam kitam skambyt būt labai nepatogu...
O va čia- dar pusė bėdos:)
Jie nepasiklysta.
Arba bent jau to neparodo.
Man kartais atrodo, kad jie gimę susigaudyt žemėlapiuose, keliuose, rodyklėse ir posūkiuose.
Jie vienu akies mestelėjimu į maps.lt susigaudo situacijoje. Blogiausiu atveju „prisi‘zoom‘ina“.
Kad jeigu čia šita gatvė. Tai logiška, kad va čia ana. O sekanti tai ta....
O ką daryt, jeigu 10 kart mestelėjus ir dar 11tą kart pabandžius- savaime suprantama, taip ir neatsitinka?
Gal tada, kai dalino šios rūšies orientaciją mes stovėjome kitoje eilėje?
Arba toje, kur dalino grožį.
Arba...besaikį potraukį skudurėliams.
Arba...toje, kur be papildomų užsirašymų į užrašines, mūsų moterų galvose nutūpia nesveikas kiekis darbinės ir naminės informacijos, kuria mes žongliruojame kaip geriausiame pasaulio cirke dirbantys klounai spalvotais kamuoliukais.
kada pas kokį gydytoją reikia užrašyti, kada už kokį būrelį sumokėti, ką turime pirmadienio ryte įdėti į mokyklą/darželį, kokius drabužius jie jau išaugo, kada vaikų/ mūsų kirpyklos, kada pas kosmetologę ir į manikiūrą.
Manau vyrų galvoje tiek informacijos netilptų.
Tai gal lygybė?
Gal stovėdami tose skirtingose eilėse, kai jie laukė prie „navigacijų“ į savo galvas, o mes prie „multitaskingo“ mes ir kritom vieni kitiems į akį?
☆☆☆
Tai vakaro tostą keliu už mūsų gyvenimo ramybes.
Arba.
Už asmeninius navigatorius, kurie mums supaprastina maps.lt (kai labai reikia)
ir leidžia „nesusipergyvent“, kad kai dalino ten viršuje stipriąsias puses- stumdydamasi grožio eilėje- nebepaspėjai „pristovėt“ ten, kur į galvas instaliavo navigacijas,
Pabučiuokit juos prieš miegą,
Moteriškas žydėjimas ir ta vyriška racija-yra du vieni gražiausių „nutikimų“ šioje žemėje (bent jau man),
V.


P.s.Tekstas "paremtas" tik pagaliuku iš asmeninės patirties ir tikrai nepritaikomas kiekvienai, kuriai asmeninių navigatorių pagalba nereikalinga.
Dabar jau taškas. Tikrai.