Apie beveik nieko nesveriančius

09.14

-Bumpt,- mano ausis pasiekia duslus smūgis į langą ir vos vos girdimas šlamštelėjimas ant terasos grindų.
Tiek mano, su 9 mėnesiu kroviniu pilve, tiek rodos stipriai ant žemės įmigusio Ego reakcija vienodai reaktyvinė.
Abu skutame į išgirsto bumbtelėjimo vietą.
Įtardama, ką ten pamatysiu, žinau, kad privalau aplenkti pusmečio jėgų žydėjimo kupiną vokiečių aviganį.
Kitu atveju esu beveik įsitikinusi, kad jeigu būsiu antra- nelaimingai skrydį baigęs sparnuotasis bus atsidūręs nemenkuose Mister Ego "žabtuose".
Nepatikėsit. Spėju.
Pirma!
Čiumpu saujon ant žemės gulintį paukštuką.
Ir rodos gyvenimas nušvinta dėl trijų dalykų:
1.Paukštukas- gyvas!
2.Jis- ne uodegą vizginančio ir aplink vilkeliu besisukančiojo nasruose.
3. Aš- ne pats nerangiausias banginis žemėje.
Jeigu jau sugebėjau aplenkt šunį, gal manyje dar ir gazelės gramą galima atrast!
Laikau mažuliuką paukštuką saujoj ir rodos imu tyliai mintyse prašyt- tik neužsimerk. Tik būk šiltas...
Pradžioje paukštukas visai vangus ir išdrįsus jį padėti ant stalo nekruta.
Užlenkęs savo mikroskopinius pirštelius sunkiai save nulaiko.
Suprantu, kad gamta.
Suprantu, kad tik paukštukas.
Ale vistiek.
Gi gyvas!
Gi jaučia!
Žinodama, kad aplink šmirinėja aštrianagės kaimynų katės.
O iš pašonės nesitraukia žvitriaakis mūsų šuo,
Paukštuką vėl imu saujon ir einu namo ieškot jam prieglobsčio.
susirandu kartoninę batų dėžę, tiesiu į ją rankšluostėlį ir atsargiau negu atsargiai įkurdinu "ligonį".
"Slaugau" visą dieną.
Pasidėjusi dėžutę po akim- vis dirsteliu į "gyventoją".
Įpilu į vandens buteliuko kamštelį vandens ir dienos eigoje pastebiu, kad mano "slaugytinis" ima snapeliu jį badyt.
Geria!
Gal gyvens!
Gal atsigaus!
Vakare, grįžus vaikams iš mokyklos pasakoju naujo namų "gyventojo" atsiradimo istoriją.
-Ką darysim?,- sukiša abu nosis į kartoninę dėžutę.
Aš pagūsčioju pečiais, o paukštukas lyg pajutęs mano nerimą guviau sukruta.
Romantiškoji Pa sukuria planą, kaip jis augs pas ją kambaryje.
Vietoje papūgėlės.
Racionalusis Do nuleidžia seserį ant žemės, kad paukštukas- laukinis ir jo namai-miškas, ne jos kambario nelaisvė.
Galop- visa šeimos delegacija pajuda link sudėlioto plano- bandysim įkurdinti jį tėčio sumeistrautoje lesyklėlėje.
Ji- įrengta aukštai.
Neprieinama nei katėms, nei intensyviai krutinančiam šnipį ir stipriai besidominčiam mūsų dėžutės turiniu Ego.
Atsargiau nei atsargiai įkeliame paukštuką į inkilėlį.
Sulaikę kvėpavimą ir išpūtę kukuliškas akis laukiame.
Akimirką pakraipęs savo galvelę mažutėlis išskleidžia sparnus ir džiaugsmingai čirptelėjęs nuplasnoja į miško tankmę.
Grįžtame po "operacijos" nešini tuščia dėžute.
Vaikai- pasisėmę rieškutes gelbėtojų amplua potyrių.
O aš- nešuosi širdyje vaikams parodytą, visai nesurežisuotą "pamoką":
Nebūti abejingiems.
Svetimam skausmui.
Nesvarbu, kad tai tik mažytis.
Beveik nieko nesveriantis paukštelis.
Netikėtai bumtelėjęs į namų lango stiklą.


V.