Apie derinamus nederintus

Kaskart grįžusi po fotosesijos pradedu sukti minčių kadrylius apie tai, kokių derinių mes dar neįamžinome.
Nors dvi dienas fotografuojame tikrai daug derinių ir ilgus mėnesius „lipdytų“ „outfitų“, mano mintys dar neįkvėpus poilsio oro, pradeda klaidžioti po labirintus, o kaip bus galima derinti DAR kitaip.

Rodos ir tą sujungus su anuo, gaunasi „wow“ ir aną „suporavus“ su „vavašituo“ išeina liux.
O fotosesijoje lyg ir neparodėm. Tada save paguodžiu, kad dviejų dienų fotosesijas turėtume „išilginti“ bent iki keturių, o galop nusiraminu žinodama, kad visus „neparodytuosius duetus/trio ir kvartetus“ aš galėsiu Jums „ištransliuot“ selfiais.
Be tos pačios kolekcijos derinių „kukulių“, visuomet pasidžiaugiu, kad namuose drabužinėje laukia senesnieji kolekcijų atstovai, kurie „žiū“ tik jau ir trina delnus, laukdami, kada ir jie bus išvesti į gatves su naujaisiais spintos bičiuliais.

Jūs nežinote, kokia laimė yra iš Jūsų sulaukti žinučių, kad naujos kolekcijos rūbai BE GALO tinka su senaisiais jau pamiltais, koks džiaugsmas yra matyti, kad Jūs ateinate „susukusios“ naują derinį ir su džiaugsmu akyse pranešate, kad senasis rūbų derinys tapo dar mylimesnis, į jį prijungus besąlygiškai tinkančią naujieną.
Tokiomis akimirkos, aš pati įkvėpiu didelę porciją motyvacijos ir apsvaigstu nuo minties, kad mūsų ilgi rymojimai prie veidrodžių, besąlygiškas „selfių“ transliavimas nenueina perniek.

Visos pamokos, kaip „apturėti“ lengvus rytus „žongliruojant“ naujienomis po mūsų katalogo pavartymo tampa daugiau mažiau aiškios.
Tačiau širdis visuomet džiaugiasi dvigubai, kai kartu su naujos kolekcijos rūbais, prisimenami ir spintos „senoliai“ ir „dinozauriukai“, kurie lyg atmintyje buvo jau primiršti, lyg savotiškai „nurašyti“, senokai jungti į derinius, o va su naujais spintos vėjais, jie gauna savotišką antrą bilietą ir vėl būti mylimi ir dažnai naudojami.

Tegyvuoja lengvi rytai. Nauji „susukti“ deriniai. Ir visada iškelta savimi pasitikėjimo vėliava, kuri plazda gerų emocijų vėjais. Kasdien.

Jūsų V.