APIE FONTANUS IR KULKOSVAIDŽIUS.

11.11
Visą vakarą veju mintį tolyn, kad mane kažkoks "biesas" "jama".
Prigulu lovoje ir tarpduryje iškart prisistato Pa:
-Sergi, Mam?
- Ne, nesergu...tik priguliau.
- Man atrodo meluoji. Gydysiu.
Po trumpos pauzės prideda:
-Šiaip buvau suplanavus būt šunų gydytoja,
Bet kol dar neužaugau- galiu gydyt ir tave.

O čia:
Pradėjus siausti visokių "baubų" sezonui- mano prieš du metus parašytas postas Mamoms.

STIPRIAI ADAPTUOTA MAMOMS.
APIE FONTANUS IR KULKOSVAIDŽIUS.

-Broli, tu čiaudai, kaip fontanas.
-Sese, Tu kosti, kaip kulkosvaidis.

Krizena prikimusiais balsias mano DO su PA.
Tik man, jų motulei, ką tik laimėjusiai kovą su temperatūrų demonais, kažko ne taip ima juokas.
„Fontaniniai“ ir „Kulkosvaidiniai“ virusų gaudymo čempionai nutūpia į savo lovas.
Tiesa, nutūpimas laikinas.
Tada, kai ateina laikas miegoti- atkeliauja mušamųjų ir pučiamųjų orkestras:
-Mam, noriu „sysiu“.
-Mam, gali atnešt atsigert?
-Mama, nusiklojau.
-O gali išpurent „kaldrytę“?
-Mam, esi apačioj?
-Mama, o ko tu neini miegot? Girdžiu, kad šneki.
- Apie ką su tėčiu šnekat?
Sekundės daliai įsivaizduoju, kad iš mano nosies, kaip iš ką tik užmigdyto inhaliatoriaus pradeda virsti pykčio garai...
Bet.
Paskui pati tų inhaliatoriaus dūmų lyg įkvėpusi, iškvepiu nuovargį ir stebuklingai nurimusi keliu užpakalį bei lipu aukštyn žiūrėt, kuo galėčiau ligoniukams pasitarnaut šįkart.
Serga abu.
Nedažnai taip pasitaiko, bet va šįkart per šventes ėmė ir „nuskilo“.
Namuose šaudo kosulių kulkosvaidžiai, trykšta čiaudulių fontanai, o visai šitai smagiai kompanijai talkina per šokdynę šokinėjanti temperatūra.
Ir dieną.
Ir naktį.
Be pertraukų.
Išsilaužiu žabą ir tik prisėlinus mojuoju su ja minčiai, kaip musei skraidančiai aplink: kad lyg ir pačiai gerklę kabina, lyg ir kaulus laužo.
Tau kas?
Motinėl miela, ne tik, kad jokių susirgimų.
Jokių minčių apie galimybes.
Mamos n-e-s-e-r-g-a.
O jeigu per klaidą taip atsitinka- tai tokius niekingus užsiėmimus kaip mat baigia.
Serga Jie.
Ne mes.
Jeigu prieš „įsigyjant“ vaikų tu turėdavai teisę „kaip baltas“ žmogus sirgti.
Ir „nujaučiamas“ ligas gydyti liepų žiedų arbata ir naminiu medučiu,
Tai „apsiprekinus vaikais“ tokie prabangūs kaprizai baigiasi.
Kartą (dėkoju Dievui, kad tik vieną) atsidūrėme su mažu Do ligoninėje.
Susirgo jis. Tada jo pavyzdžiu pasekiau aš.
O kadangi jau tada žinojau taisyklę, kad mamos neserga- jos griežtai laikiausi.
Ir namuose įsivyravus tylai- nusliūkinau griebtis šiaudo- išsikaitint kojų.(a maž pagerės?)
O va pasilepinus „kojų procedūra“ susiklostė tokios mielos aplinkybės, kad teko iškviesti baltą autobusiuką ir skubiai nuvykti į ligoninę.
Sėdžiu vaiką pasispaudusi priimamojo kabinete ir iš paskutiniųjų stengiuosi nepratrūkt kosėt, kaip senas riaumojantis traktorius.
Nelabai patenkinta gydytoja pakelia akis:
„Mamyte, o pačiai nereiktų pasigydyti“?
-Man? Ne. Ne, aš sveika,- nuryju 15-iolika kosulių aš.
Visą ligoninės buvimo laiką aš kaip pikto vilko bijojau tos nelabai patenkintos daktarkos ir visais įmanomais būdais tramdžiau savo neklusnų kosulį.
Kad tik „nenurašytų“ manęs, kaip netinkamos slaugyt.

Mes mamos, sugebame sutramdyt kosulį.
Ignoruot galvos skausmą.
Mums niekada nebūna bloga.
Mums neskauda.
Mes nieko nebijome.
Mes sukramtome ir nuryjame žodį „negaliu“.
Po bemiegių naktų mums netrūksta miego.
Mums nereikalingi žadintuvai.
Nes geriausi žadintuvo rūšis- tai keistas garsas iš vaiko kambario pusės.
Ir mes sugebame „bilinkokio“ gilumo vidurnaktį sutrypti į tuščią vietą savo saldų miegą.
Nes:
Sukosėjo.
Sučiaudėjo.
Keistai kvėpuoja.
Mes turime į galvas “instaliuotus“ termometrus.
Ir nuo prisiglaudimo, o rimčiau patobulėjus ir nuo mesto vienintelio žvilgsnio- mes beveik tiksliai galime nustatyti -kiek jam temperatūros.
Nors iš pirmo žvilgsnio, mes atrodome, kaip prastos šamanės, detaliau patyrinėjus mūsų veiklą- paaiškėja, kad mes tikrai galime save priskirti nelicenzijuotų daktarų grupuotei.
Nes iš pirmo nusičiaudėjimo, įtartino akių blizgėjimo ar keistoko kvėpavimo mes nustatome „pagauto viruso“ rimtumą.
Nors reta kuri iš mūsų farmacininkė, mes kaip žirnius beriame vaikiškų vaistų pavadinimus ir dažną jų turime savo vaistų „terboje“. A maža ką?
Stebuklai?
Magija?
Meilė?
Pamilusios juos nuo tol laiko, kai pamatome dvi „palkutes“ keistame „apsisiotame“ prietaise- mes metams bėgant tik tobulėjame meilės ir savęs perauklėjimo srity, o jie-
Mums „deda“ vyšnaites ant torto:
Jie sugriauna kaip kortų namelius mūsų planus.
Jie padruskuoja mūsų saldžius sapnus.
Jie kaišo mums pagalius į ratus: susirgdami netinkamiausiu metu, pagriūdami, kai prieš sekundės dalį įspėjai neužkliūti.
Jie kosminiu greičiu išmurzina ką tik šviežiai aprengtus rūbus.
Jie kažkokiu būdu per dieną sugeba pradilinti kelnių kelius.
Jie sudaužo tavo mylimiausią puodelį.
Jie ir vėl nutraukia tavo grandinėlę ant kaklo.
Jie pritrupina valgydami.
Jiems netyčia ant baltos sofos išsipila kakava.
Jie raukosi atsisėdę prie tavo su meile ir laiko neturėjimu ruoštos sriubos bliūdo
Jie neskuba, kai tu skubi.
Jie nemoka, kai tu juos išmokei.
Jie turi kaprizų ir ožių.
Taip pat blogų nuotaikų ir eilinių pazirzimų.

O tada...kai viskas šitas vyšnaites nuo gyvenimo torto suvalgei ir savo blaiviu išdresiruotu protu supratai taisykles- jie n-tąjį kartą tave pašaukia.
-Mam! Mam, ateik!
Tu atplėši sunkų užpakalį nuo užtarnautos sopkutės.
Pakvėpuoji įsivaizduojamų raminančių garų.
Ir kulniuoji jau savo išmintu taku.

-Kas nutiko?-tyliai, kad nepažadinčiau kito "liūto" klausiu.
-Pasilenk.
Klusniai lenkiuosi, nes noriu tikėt, kad tai paskutinis šios dienos prašymas.
Išsitiesia miniatiūrinės rankytės link mano kaklo ir tyliai į ausį sušnabžda:
-Tu esi geriausia mano draugė.
Taškas.

Išvadų nebus.
Laukia fontanų ir kulkosvaidžių naktis nr.4.
Ir aukščiausios nominacijos „mamystės“ konkurse.
Jaučiuosi nepamiegojusi. Bet su pakabintu medaliu.

Pabučiuokit saldiems sapnams šnurpščiančius ir čiaudančius,
Nepergyvenkit. Neužsikrėsit.
Šalia į mamų galvas instaliuotų termometrų ir rentgenų,
Jose puikiai veikia ir meilė, kuri pakeičia bet kokį imunitetą.

labanakt,