Coming home KALĖDOS'22

  • Lankstinuką galite atsisiųsti čia ""  

     

     

     

    KODĖL VISKAS BUS TAIP?

     

    Kalėdos- tai šeima.
    Pritariu.
    Tai laikas, kai į antrą planą nustūmus darbus- visą savo dėmesį gali skirti tam, kuris šalia.
    Tam kurį labiau už viską gyvenime myli ir vertini.
    Pritariu.
    Bet.
    Kaip taisyklė, timptelėjus kalendroriaus lapelį už padalkos ir visu gražumu pasirodžiaus raudonai išraitytam užrašui
    Gruodžio 25.
    Ramybės, laiko pabūti su kiekvienu artimiausiu -nebelieka.
    Pakuojamės! Dovanos! Ar tikrai sukrovei visas? Terbos ir terbelės, kurios lydi daugiavaikę šeimą, kaip geras prakeiksmas "susipakuojam-išsipakuojam".
    Nepamiršt pyrago!
    Skubam!
    Jau vėluojam!
    Greičiau prie stalo!
    Visu orkestru suskamba lėkščių, šakučių ir šaukštų koncertas.
    Pilnas pilvas!
    -Dar šita silkutė labai skani!,- šypsosi Mama rodydama lėkštelę.
    Ranka tiesiasi.
    Šakutės barška.
    Lėkštės tarška.
    Pilvas pasidaro per ankštas ant stalo išdėliotiems Mamos virtuvėje gimusiems kelių dienų gardumynams.
    Jeigu turėtų siūles- jau plyštų.
    Tenka atsisegti vieną sagą.
    Palengvėja.
    O tada- lyg geriausia terapija „prišveitus“ - įlįst į žydrą ekraną ir pažiūrėt, kaip gi švenčia kiti:
    Kieno stalas, kaip padekoruotas.
    Kas, kaip puošniai apsirėdęs.
    Pažįstama?

    Jeigu ne- sveikinu!
    Jeigu taip- nesijauskite vieniša.

    Dievinu Kalėdinį laukimą.
    Galiu juo pradėt gyvent tik nurinkus nuo prekystalių Vėlinių žvakeles.
    Pirkalioju smulkmenas.
    Svajoju, kaip puošiu namus.
    Kur kabinsiu lemputes.
    Kūrenu cinamonu ir apelsinais kvepiančias žvakes.
    Prieš užmigdama apmąstau kokią kiekvienam dovaną paruošti.
    Nebūtinai brangią- bili mielą ir skirtą tik Jai/Jam.
    Užsikuriu tokia gera ir šilta nuotaika, kad galėčiau ją nominuoti "Top 1 metų nuotaikų konkurse".

    Šiais metais mano Kalėdinis laukimas buvo dar kitoks.
    Mat dar net nespėjus uždegt Vėlinių žvakelių ant išėjusių, bet nepamirštų kapelių...
    Mudu su Tėčiu jau vykdėm kaimelio Vasaros namuko "perestroikę".
    Gavusi leidimą šių metų Kalėdukes įamžinti "back home" tema, supažindinau didelėmis akimis žiūrinčius Tėtį ir Mamą su planu chuligano pavadinimu: tegu Vasaros rezidencija tampa jaukiu žiemos kampeliu.
    O tada prasidėjo darbai!
    Prieš savaitę iki numatytos datos, Tėtis kalė ir gręžė.
    Mama mezgė ir tvarkė.
    Bendromis jėgomis dalis Tėčio malkinės buvo perkurdinta- ir tapo beveik visuose nuotraukose matoma siena.
    O tada likus dviem dienom iki "grand šou"-
    Aš, Sesė, mudviejų 6 vaikai ir Seneliai kibome į darbus ruošti Kalėdų!
    Nemeluosiu!
    Kartais, užlindusi už stiklinio namuko sienos, išsitraukdavau telefoną ir filmuodavau.
    Ne viešinimui.
    Prisiminimui.
    Apie tai, kaip priešais mano akis šurmuoliuoja
    TIKROS KALĖDOS.
    Be skubėjimo.
    Be nervų mūšio, kas kur vėluoja.
    Be persivalgymo.
    Bet
    su nuolat iš Mamos virtuvės atnešama arbata/kakava, ką tik iškeptais sausainiais ir sustingt spėjusiu tinginiu.

    Kokios nuotaikos buvo vaikai!
    Sesės mergaičių kompetencijai buvo patikėta sudėlioti eglutės zoną.
    Dominykas rūpinosi nuolat mus šildančio židinio kūrenimo klausimais.
    Patricija dėliojo obuolius, karpė nuotraukas ir rašė laiškus.
    Jonas tiesė savo pagalbines rankytes vyriškiems darbams ir ką tik iškeptiems sausainiams.
    O My?
    My buvo mano ramybė ir gero nusiteikimo variklis, nes mintis apie jį puošė žinojimas, kad jis saugiose Tėčio rankose.

    Krutėjo visi!
    Ir žinot, kas smagiausia, kad pirmą kartą per visą V&V istoriją- fotosesijos erdvę ruošė mano vaikystės šeima: Mama, Tėtis, Sesė ir aš (su visomis nuo mudviejų "pabyrėjusiomis" dovanomis).
    Ir nors vasaros kaimo namuko pertvarkymo darbai buvo didelio mąsto ir daiktų Vilnius-Panevėžys autostrada mobilizacija buvo gabenama 3 "bagažnykais"....
    Jausmas, kuris kuteno paširdžius bežiūrint į dvi pasiruošimo dienas, krutančias mylimiausių rankomis-
    įstrigo į gražiausią prisiminimų kampelį
    ir tapo dideliu įkvėpimu šių metų Kalėdukes Jums parodyti štai tokias.
    Gimusias mano vaikystės namuose.

    Nusišypsojote?
    Paklaidžiojote prisiminimais apie savo Vaikystės namus ir kvepiantį šiluma pasiruošimą Kalėdoms?
    Pasiklausėte židinio pragsėjimo?
    Pamatėte aplink jį besisukančius mylimiausius?
    Užuodėte Mamos virtuvės kvapus?
    Pajutote bendrą šeiminiškių krutėjimą "kad tik būtų gražu"?
    O gal išgirdote klausimą: "kuo galėčiau Tau padėt?".
    Arba tylesnį už tylų "Aš taip tave myliu".

    Negirdėjot šakučių ir peilių tarškėjimo koncerto?
    Nesukrutėjo prisiminimas, apie norintį per siūles išplyšt pilvą?
    Nepamatėt savęs įkišusios nosį į žydrą ekraną, "čekinant", kokie stalai pas kitus?
    Tada dar sykį sveikinu!
    Tikros Kalėdos gyvena Jūsų širdyse.

    Iki kalendoriaus timptelėjimo už padalkytės ir pamatymo, kad jau raudonuoja Gruodžio 25-oji, liko dar daug.
    Beveik mėnuo!
    Ir tai yra pakankamas laikas visu grožiu ir šiluma "apturėt" ne Kalėdinį "bizalą" ir lėkimą, o ramybę, kad tikrosios Kalėdos yra visai ne apie tai.
    Kalėdos yra ten, kur yra Tavo šeima.
    Bendrai pasiruošianti gražiausioms metų šventėms.

    V.