10.10

-Perduodu estafetę,-ištiesa mažulytes kojines mano Sesė, atvykusi į Mykolo "palankynas".
Šypteliu.
Mano rankose ir vėl JOS- pūkuotos, miniatiūrinės pirmosios kojinytės.
Į kurias jaukiai įneria jau ŠEŠTO šeimos vaiko pėdutės.
Šildančios ne tik savo miela perdavimo tradicija, bet ir atsiradimo istorija.
Paauglystėje, mūsų šeima iš buto mieste, nusprendė kraustytis į namą užmiestyje.
Po ilgų paieškų ir svarstymų, mūsų šeimos planas "pavyko".
Ir su dideliu smalsumu ir išpūstom akim, mudvi su Sese buvom nuvežtos apžiūrėt mūsų naujųjų namų.
Namukas nebuvo prašmatnus.
Bet tikėjimas, kad iš jo galima padaryti jaukius namus- buvo didesnis nei ne itin smagiai nuteikiantis vaizdas.
Namo kieme, mus pasitiko gyvybingai amsintis šuo.
-Čia Liksa,- pristatė namo šeimininkai.
-Jūs jos norėsit,- ar užmigdyt?,- lyg tarp kitko pridėjo.
Kraustomės į butą, tai voljerinio šuns pasiimti negalime.
Mano vaikiškos akys išsipūtė.
Ką reiškia užmigdyti?
-Numirdint???,- sproginėjo klausimais dar gana vaikiška galva.
Juk šuo ne prekė.
Ne "bonusas", kurį imi ar neimi prie perkamo daikto.
Liksos niekas neužmigdė.
Toliau negu toli visi nuvijome tokią nedorą mintį.
Lyg atsidėkodama už teisę gyventi, Ji tapo mūsų drauge.
Man, kaip vaikui "iš buto" - turėti šunį...
Ir dar ne šiaip kokį- o gana didelį buvo didelė laimė.
Vedžiodavausi po pievas.
O tėvams nematant ir į savo kambarį pasisvečiuot pasikviesdavau.
Gal todėl, nuosaviems vaikams pastačius akis :"norim šuniuko", mano prisiminimuose sukirbėjo nuosavos vaikystės prisiminimai, kaip ir aš jo norėjau.
Liksa buvo Vakarų Sibiro laika.
Taiki.
Graži.
Ir protinga.
Kai ateidavo jos "šėrimosi" laikas, mes paimdavome šukas, ją šukuodavome ir rinkdavom vilną.
Tada dabar jau ant debesėlio sėdinti Bobutė ją su didele meile ir senoviniu rateliu suverpė.
Ir mylimos rankos numezgė kūdikiškas kojinaites.
Kurias pirmoji prieš 13 metų "pasimatavo" mano Sesės pirmagimė Fausta.
Tada-Liucija.
Tada estafetė perėjo mano Dominykui.
Tada- Patricijai.
Tada grįžo atgal į Sesės šeimą-jaukiai šildyti Jono pėdučių.
O dabar- vėl atgal pas mus- MYKOLUI.
Taip mano pirmasis gyvenimo šuo, kurį mes "paveldėjome", išgelbėdami nuo fakto, kad staiga jis tapo nebereikalingas, sušildė VISŲ MŪSŲ ŠEIMOS VAIKŲ PĖDUTES.
Mes su Sese "estafetę" turbūt jau baigėme.
Nusišypsau, į galvą įsipatoginusiai minčiai, kad galbūt ją perims mudviejų anūkų pėdutės?
Ir taps labai gražia "estafetine" istorija.
Kitai kartai...