Gerai nuotaikai prie kavos

Vakar pirmą kartą gyvenime grįžau iš fotosesijos nedaug prieš vienuolika.
Iki lubų pakrautas daiktais ir tempiantis priekabą mūsų ekipažas jau sutemus įlingavo į lovytės šiluma dvelkiančių namų kiemą.
Labai juokingai įdegę.
Pilnomis ausimis, nosimis, plaukais smėlio.
Pavargusiomis pėdutėmis.
Ir blizgančiomis laime akimis.

Vakar dirbome ilgai.
Bene pirmą tokią karštą šių metų dieną, mes daugiau nei 12 val į nuotraukas pakavom VASARYTĘ.
Ir nors dėl išskirtinės būsenos, man buvo paruošta ir garbingai pasiūlytą žvejybinė "režisieriaus" kėdė, visą dieną šmirinėjau, krutėjau, fotografavau smulkmenytes ir žvitria akimi sekiau pašonėje vykstantį procesą.
O kur gi čia besedėsi padėjusi minkštąją, kai širdis nerimsta ir norisi prisiderinti prie lyg skruzdėlynas krutančios komandos.

Vakar žiūrėdama į procesą, pajutau didelį, kaip dramblys dėkingumą komandai.
Kai į nuotraukas "sandėliuojamas" vasariškas lengvumas, aš, ta kuriai buvo paruošta žvejybinė "režisieriaus" kėdė, žinau, koks didelis jungtinis darbas turi įvykt, kad TĄ DIENĄ:
Būtų į priekabą pakrauta didžiulė, sunki, mylimomis rankomis gaminta paplūdimio "sofa".
Ant jos būtų pakabintos darbščiomis rankomis pasiūtos vėjyje plazdančios užuolaidos ir sudėliotas šviežiai pasiūtų pagalvėlių desantas.
Kad fotosesijos pašonėje būtų įrengta palapinė persirengimui.
O joje- iškabinti ankstyvą rytą kruopščiai išlyginti rūbai.
Kurie fotosesijos dienai buvo sumobilizuoti iš skirtingų siuvyklėlių.

Surikiuoti batai.
Sudėlioti aksesuarai.
Paruoštas scenarijus.

Kad fotosesijos gamtoje metu visi valgytume šiltą maistą ir gertume karštą kavą.
O pailsus, būtų galima patogiai krestelėti pavėsiuke į turistinę kėdę.

Kaskart dėliojanti paskutinius fotosesijos šrichus bijau, kad kažkas negalės, kažkas neatvyks, kažkieno planai pasiekes
Tačiau vakar rytą matydama kaip sutartu laiku, sutartoje vietoje išsirikiuoja penki pilni ekipažai ir išlipa žmonės, nešini savo terbom, užkandžių maišeliais, o svarbiausia- geru ūpu ir nusiteikimu,
Dar sykį supratau, kad aš dirbu su svajonių komanda.
Kuri po apskritos dienos saulės atokaitoje, vis dar šypsojosi beprotiškai juokingai saulės nubučiuotais veidais ir vis ragino:
-V, pailsėk, sėsk, į režisieriaus vietą ir šūkauk, kas ne taip.

Žemai lenkiu savo galvą, iš kurios vis dar byra vakar dienos smėlis, visiems vakar dalyvavusiems.
Išskirtinis ačiū Vyrui, už visa ko "sumobilizavimą" į vietą ir greitą "likvidavimą" iš jos.
Ir naktinį "Žemaičių" blyną su sulčių stiklinių tostu: "už dar vieną!"
Eilinį kart galiu tik atsidust:
-Ir kaip man Tavęs nemylėt..".

Gera dirbti su gerais,
 

V.