Išpažintis

Arba
LAIŠKAS JUMS, kuriam ruošiausi ilgiau nei keturis mėnesius :) 

Prieš dvi dienas mūsų namų terasytėje praūžė nedidukė, tačiau labai jauki „Summer Office“ temai skirta fotosesija.
Viskas rodos buvo taip, kaip visada.
Kruopštus idėjų galvoje sudėliojimas, beprotiškas, viduje kunkuliuojantis noras, kad tik nepavestų orų prognozės,
glėbio nuotaikai „pakūrenti“ gėlių supirkimas,
šeimyninis fotosesijai skirtos „scenos“ paruošimas
ir jausmas, kad nors fotosesija ir mažulytė, o pristatysime tik dešimt rūbelių, ji bus išjausta.
Oras nepavedė, pūtė lengvas pavasarinis vėjelis, jaukiai krutindamas terasytėje įrengto ofisiuko užuolaidas, dangumi ritinėjosi gražuolė saulė, komanda kaip visada buvo pasipuošusi užkrečiančiai gera nuotaika ir aplink kvepėjo tikru jausmu, kad vasarytei iš tikrųjų būtų gera mintis mūsų darbinį ofisą perkelti į gryną orą.
Viskas buvo pagal planą.
Netgi ir aš.
Šįkart įsitaisiusi ant „atsarginių žaidėjų suolelio“.
Diskvalifikuota iš „pažaiskim modelius“ žaidimo.
Ne, traumos aš nepatyriau.
Kojos ir rankos sveikos.
Nepamušta.
Galva- šviesi, su daug joje sutūpusių idėjų.
Daug šypsausi.
Ir visai neatrodau, kaip vaikas, kuriam buvo liepta susirinkti savo žaislus ir nešdintis iš smėlio dėžės.

Dar vasarą, kai gražuolės karštos dienos sviro žemuogių karoliais, o vakarai klegėjo ilgametražiais jaukiais pokalbiais terasytėse, mūsų galvoje gimė jausmas, kad širdyje kunkuliuoja puodas meilės.
Myliu vyrą.
Myliu vaikus.
Artimuosius.
Namus.
Darbą.
Mažus kasdieninius dalykus.
Bet atseikėjus visiems, „susiskaičiavau“, kad dar lieka.
Lyg sudaužius taupyklę ir išdalinus „lobį“ lygiom dalim, krūvelė lieka dar niekam nepriskirta.
Pajutau, kad meilės likučio savanaudiškai sau negaliu pasilikti.

Pavasario fotosesijoje, kai už langų dar pūpsojo stori sniego patalai, naktimis spaudė metų rekordus mušantis speigas, o dienomis nuo stogų, pašvietus saulei, lyg „suslogavusios“ lašėjo ilgos varveklių nosys, mes, guldydami į nuotraukas gražuolį pavasarį, supome glėbiuose gerą nuotaiką, ore tvyrantį pavasario jausmą.
O aš kartu dar supau ir žinojimą, kad pozuoju jau nebe viena.
Kad po širdimi krebžda dar viena MEILĖ.

Šįkart sėdėdama ant „atsarginių“ žaidėjų suolelio, žiūrėjau į priešais akis vykstantį procesą.
Fotografavau mažas detalytes, taisinėjau rūbelių klosteles.
Žavėjausi Karolina, kuri tik prisileidus mintį artyn apie būsimą leliuką, žinojau, kad užims mano „pažaiskim modeliais“ vietą.
Ar buvo lengva?
Sunku.
Atsakingai apmąsčiau, į kieno glėbį perduosiu savo „fotosesinį veidą“.
Nenorėjau „tik modelio“.
Norėjau žmogaus.
Turinčio gerą širdį ir jaučiantį, kad mūsų rūbai turi ne tik išorę, bet ir plazdantį jausmą.
Stebėdavau mūsų mylimos fotografės mokymų medžiagą ir stabtelėdama ties nuotraukomis, kuriose pozavo jos sūnaus draugė Karolina- visada pajusdavau ramybę, kad jeigu po širdimi suspurdėtų dar viena meilė- fotosesijos eteris atitektų ne bet kam.
Ne bet kaip.
Iš jausmo.
Apgalvotai.
Atsakingai.

Fotosesijos dieną, vakarop po mokyklų ir darželių sugūžėjus namo šeimynai ir pamačius, kad priešais Erikos objektyvą sukiojuosi ne aš, Do pakelia antakius ir tyliai priėjęs klausia:
- O kodėl ta teta dirba tavo darbą?
Nuoširdžiai nusišypsau be žodžių paglostydama mylimą sūnaus galvą ir savo pilvelį.
-Daminykai, gal visai pamiršai, kad mama pilve mums brolį augina (suprask, kai kokioj orkaitėj bandelę kepa),- kur buvus, kur nebuvus pasirodo ir „visažinanti“ sesuo.
Kitapus objektyvo, terasytės sopkytėje įsitaisome keturiese: aš, brolis Do, sesė Pa ir dar vienas, po mano širdimi saugiai įsitaisęs ŠIRDIES KAPITONAS.
Pajuntu beprotišką pilnatvę ir dienos pabaigą „pasisaldinu“ mintimis:
-Pagaliau Pa turės brolį, iš kurio galbūt ji išgaus taip reikalingą atsakymą į klausimą „ar aš graži?“.
O Dominykas, „įsigys“ brolišką petį, kuris buvo taip pageidautas sužinojus, kad šeimą papildys dar vienas leliukas:
-Jeigu dar galima, gal ten galėtų būt ne sesė? Nes sesę aš jau turiu....
  

V.