Kodėl viskas bus taip?

  • -Nemėgstu rudens,- eilinį kartą suraukdama nosį kalbėjo V.
    Tada...kai ruduo kėlė beprotiškai stiprias asociacijas su plaukus nuo galvos bandančiu nutraukti vėju, neperlipamas ir neperšokamas balas, lyg tyčia pasitaikančias kelyje, ir nuolat iš dangaus įjungtą dušą, kurio net ir penkioliktą kartą piktai užvertus akis į dangų...niekas neišjungdavo.

    Dar ruduo man asociuodavosi su mokslo metų pradžia, kai po palaidų plaukų vasaros, įdegusių nosių ir basų kojų, reikėdavo grįžti į ankstyvų rytų rėžimą ir užsidėjus daugiau už mane sveriančią kuprinę kulniuoti į vis dar vasaros karščiu pritvinkusias klases.

    Dar vaikystės ruduo man siedavosi su Vėlinėmis ir baisulingai dideliu Senelių ir Tėvų vargu primygtinai uždegti žvakutes, kurias kas antras vėjo gūsis užgęsindavo. Tuomet su dideliu susirūpinimu Tėtis vėl priklupdavo prie tų išstypusių neklaužadų žvakelių ir nuo šalčio sudirusiais pirštais bandydavo vėl jas įžiebti.
    Dar rudenį būdavo spanguolių sezonas. Kurio metu, mūsų šeimos žaliasis žiguliukas su pilnai „kašikų ir kašikėlių“ prikrauta bagažine pasukdavo Anykščių kryptim. Į raistą. Visi važiuodavo į raistą. O aš važiuodavau į pelkę. Kuri mano vaikiškoje vaizduotėje mane žadėjo praryti be jokių manęs priminimo žymių. Turbūt pasakų gerokai buvau pasiskaičiusi apie klampių pelkių negailestingus mažų vaikų „captelėjimus“.

    Ir grybavimai būdavo būtent tą sezoną. Nepažinojau tuomet dar Vilniaus pušynų. Neįsivaizdavau, kad miškai gali būti ne užžėlę krūmokšniais, apaugę mano pažastis siekiančiom žolėm ir sugriuvę sunkiai praeinamais šabarkštynais, kuriose, mano subjektyviu manymu, gyveno gyvatės, o suaugusiųjų teigimu...būtent ten egzistavo grybingiausios vietos.

    Ir bulviakasiai atsitikdavo „rudėjant“. Kai į mano akim neaprėpiamą lauką atvykdavo tos dienos „herojus“ arklys, kuris mane ir beprotiškai žavėjo, ir stipriai baugino. Nes kažkodėl nedidelėje papurusių plaukų galvelėje gyveno istorija, kad jeigu jau arklys įkanda savo dideliais ir nešvariais dantimis...žaizda neužgyja visą gražų gyvenimėlį. Dabar, ketvirtoje dešimtyje, baigiu suprasti, kad ši istorija turbūt buvo paleista į orą ponų suaugusiųjų, nutūpti mūsų, vaikų, ausyse tik todėl, kad mes kur buvę, kur nebuvę ir vėl nestovėtume užvertę galvų į bulviakasio dienos herojų.
    Dar galima pridėti nuolat šlapius batus.
    Ir kaip taisyklė, pradėjusią upeliais tekėti nosį.
    Kurios finale, atsitikdavo ir kosulių „salvės“.
    O tada poliklinikos.
    Neskanios mikstūros. Bulvių košių kompresai ir nesibaigiančiais puodeliais tiekiama arbata su medum, ko aš iki šiol baisulingai nemėgstu.

    Žodžiu, ruduo buvo blogis iš didžiosios B. Žiemą buvo kalnai ir rogutės. Pavasariais buvo gimtadienis ir „jau tuoj tuoj“ vasaros laukimas, vasaromis būdavo tiek gero, kad klaviatūra sugęstų nuo bandymo viską aprašyti, o va ruduo buvo dykas nuo gerumų.

    Užaugau.
    Manęs nebebaugina galimas pelkių praryjimas, nebeegzistuoja bulviakasiai su grėsmingais dantimis apsiginklavusiais arkliais, per Vėlines žmonės išrado žvakeles indeliuose. Su dangtukais. Ir nors vėjas būna ne mažiau žvarbus, nuvykusi aplankyti kapų dairausi ir negaliu atsigrožėti aplink spigsinčių žvakelių gausa ir ore pakibusia kažkokia didele meile ir pagarba išėjusiems mylimiems.
    Pradėjau žavėtis rudenėjančiais miškais, kuriuose kelią man pastoja drūtakočiai baravykai.
    O pakelės nulinksta per vasarą nespėtom nurinkt uogų kekėm.
    Įsimylėjau rūkus.
    Kurių pasižiūrėti išeinu kaskart, kai tik horizontuose pamatau jų „patalus“.
    Man gražu tapo išskrendantys paukščiai.
    O vienu gardžiausių kvapų tapo orkaitėje besipučiantis ką tik darže pūpsojusio moliūgo pyragas.
    Pamėgau malonią vėsą, kuri leidžia po vasaros kaitros vienasluoksnių „madų“ grįžti į mano beprotiškai mylimą sluoksniavimą.
    Su dideliu ūpu nuo viršutinės lentynos nusikeliu aulinius batus, susirandu derančias pirštinaites, akimis nuglostau tvarkingai per vasarą miegojusius šalikus.
    Ir jau vasarai persiritus į antrąją pusę, mano galvoje pradeda voliotis mintys, kaip aš jungsiu deriniuose spalvas ir eisiu įsisiautusi į savo ilgai lauktus sluoksnius per būsimą rudenį.
    Galbūt skamba ir kvailai, kad mano gyvenime ateina laikas, kai imu laukti vasaros pabaigos todėl, kad galėsiu pakeisti garderobą.
    Bet tokia jau esu.
    Iš didelės nemeilės rudeniui vaikystėje, išgyvenanti jo įsimylėjimo stadiją dabar.
    Brandoje.
    Kaip kitomis akimis imi žiūrėti į daug ką.

    Mūsų Ruduo jau tuoj.
    V.