Laimė turėti sūnų...

04.17

Kantrybės ugdytojai 
Laimė turėti sūnų...

Praeitos savaitės gale ir vėl atsitiko gyvenimas.
Ir vėl mudu abu sėdėjome priėmimo skyriuje ir kantriai laukėme eilės, prie traumatologinio kabineto.
-Nuskausminamųjų davėte?- apžiūrėjusi pagalvėlę primenantį pirštelį, akis pakelia maloni gydytoja.
Neigiamai papurtau galvą.
-Iškentėjai, šaunuoli?,- klausia gydytoja.
-Pašaldžiau, kai labai skaudėjo baloje,- atsako vaikas.
Abu iškeliaujame iš kabineto, Dominykas sugipsuotu lūžusiu pirštu, aš dar sykį įsitikinusi, kad šalia einančio žmogelio kantrybė yra beribė.

Pirmadienį, mūsų terasytėje vykusios fotosesijos vakare, namo iš mokyklų ir darželių sugrįžus vaikams, abu įsitaiso mano pašonėje. Ant „atsarginių žadėjų“ suolelio.
Patricija nedrąsiai pasilenkia link manęs ir sako:
-Mama, man ta teta labai graži (žiūri didelėm akim į įprastai mano vietoje besisukiojančią Karoliną).
Tu pažiūrėk, kokie vien jos plaukai!!!! Ilgi, tamsūs ir dar garbanoti...,-šaudo susižavėjimo fejerverkais sesuo.
Išgirdęs tai Do nukerta:
-O man mama gražesnė vis tiek.
Kad ir be tokių plaukų.
Nusišypsau ir paglostau savo ištikimiausią užtarėją.

Kai po širdimi pirmą kartą sužinojau nešiojanti gyvybę, kaip šiandien pamenu, visa savo esybe norėjau berniuko. Buvau taip, stipriai įsitikinusi, kad manyje įsikūrė, JIS, kad gydytojai pranešus naujieną, jog mano pilvelio gyventojui tarp kojyčių „kažką“ mato, apsvaigau nuo laimės ir visiems aiškinau, kad labai svarbu tik panorėti ir svajonės išsipildys.
Bus mano didvyris. Atrama. Mūras, už kurio niekas nebaisu. Užtarėjas ir gynėjas.
Tą spalio rytą gimė JIS.
Mažytis, beprotiškai gražus ir mielas.
Jis mane čiupo už parankės ir nieko daug neklausinėjęs, atvedė į spalvotą motinystės pasaulį.
Labai greitai sužinojau, kas yra pilvo diegliukai, puikiai įsisavinau dantų dygimo pamokas, buvau išmokyta miegoti su naktinėmis pauzėmis.
Su daug naktinių pauzių.
Supratau, kad mamos neserga.
O jeigu ir suserga, tai moka labai gerai maskuotis, jog to nepadarė.
Įrodžiau sau. Ir visiems kitiems, kad dirbti su kūdikiu ant rankų yra įmanoma. Ne tik įmanoma, bet ir galima padaryti labai daug.
Įsisodinusi į nešynę ne pirmo lengvumo kolegą ir ant pečių užsikabinusi kuprinę, bei pasiėmusi po dorą medžiagų maišą į kiekvieną ranką, eidavau per kasdienybę įsikabinusi „aš galiu“ nusistatymui už parankės.
Daug niūniavau, kas vakarą turėdavau laimę patirti „ilgametražį“ migdymo procesą, kai rodydavosi, kad „jau jau“ ir vėl susiaurėjusios akys pasidarydavo kukuliškos. Išsiugdžiau kantrybę paspausti mygtuką „repeat“.
Jaučiau, kad kartais turiu išilgėjusias rankas.
Supratau, kd nebemoku stovėti ramiai, nuolat spyruokliuodavau. Tai darydavau net tada, kai ant rankų neturėjau kūdikio. Iš inercijos.
Po antro kruopščiai suplanuoto Do gimtadienio, nuoširdžiai graudžiai pravirkau:
-Kūkčiojau, valydama sūrias ašaras ir dūsavau: “kodėl visų, kaip visų, o mano, zirzlys, kaip reta“.

-Viskas pasimirš, jis užaugs- guodė glostydama mane Mama, o aš tąkart niekaip negalėjau tuo patikėti.
Metai bėgo.
Diegliai pasimiršo
Dantys išdygo.
Zirzuliai išsilakstė į šalis.
Naktys tapo be pauzių.
Aš atpratau spyruokliuoti.
Rankos grįžo į įprastą ilgį.

Ir štai, einam mudu žaliu miško takučiu ir šnekam apie .....GYVENIMĄ.
Ne vaikiškai. Atvirai. Nuoširdžiai.
Ir nors mano širdies kapitonui, tik dešimt, kartais pasijaučiu šalia jo, kaip už didelės sienos.
Į kurią atsimuša bet koks nepalankus link manęs „paleistas“ žodis.

Koks jis protingas.
Jautrus. Kantrus.
Užjaučiantis tą, kuriam skauda.
Pastebintis tą, kuriam blogiau.
Nedejuojantis. Nedūsaujantis.
Nedaugiažodžiaujantis.
Bet visada atsiduriantis vietoje ir laiku.
Tada, kai nuoširdaus pokalbio, ar pabuvimo šalia labiausiai reikia.

Pasakoju Jam apie jo kūdykystės „ypatumus“ ir net pati negaliu patikėt, kad pašonėje einantis žmogus yra tas pats, kuris įtempęs mano kantrybės siūlą, ne vieną kartą rizikavo jį pertempti. Ką ten pertempti. Jau ir su visam nutraukti.
O pasirodo tuokart jis tik ugdė man kantrybę.
Kartu ne prastesnę išsiugdydamas ir sau.

Už mamas,
Kurios naiviai patiki saldžiomis motinystės „pasakomis“,
Visada slapčia žinodamos, kad visos pasakos turi laimingas pabaigas.

V.