Mamos...

05.02

MAMOS.

Mes pateisiname juos, kai jie būna neteisūs.
Mes ginam, kai būna patys kalti.
Mes paguodžiam atsitikus nugriuvimui, kai prieš minutės dalį aiškiai, garsiai ir suprantamai prašei:"Tik nelipk.Tik nenugriūk".
Mes migdom, kai pačios labai norim miego.
Mes gydom, nors nesame baigusios net elementarių medicinių kursų.
Mes aiškinam, to, ko net ir pačios gerai nesuprantam.
Mes pakeliam, netgi tada,kai jie mums per sunkūs.
Mes galvojam apie juos, net tada, kai galva prikimšta beprotišku kiekiu kitų darbų.
Mes jaučiam jų nuotaiką.
Mes analizuojam jų žvilgsnius.
Iš akių, kvėpavimo, eisenos galime nuspėti dienos įvykių sėkmes ir nesėkmes.
Mes "susipergyvename" dėl jų mažų nelaimių neįsivaizduojamą kiekį kartų daugiau, nei dėl savo nepasisekimų.
Mes duodam jiems dar vieną šansą, kai jau daug kartų buvai prisiekęs, kad pastarasis yra paskutinis.
Mums skauda, kai jiems maudžia.
Mes nesergam, kai jie negaluoja.
Mes mylim, dar prieš pirmą paėmimą juos į glėbį.
Mums niekada nebūna per sunku.
Per vėlu.
Per anksti.
Per daug.
Per neįmanoma.

Mes paminam savo įsitikinimus/ principus/ ir šimtaprocentinius teiginius "NIEKADA", kuriais ne taip jau senai šventai tikėjom.

Šalia savo reguliarios profesijos, mes įgyjame dar vieną, kurios:
Nestudijavai universitete.
Nekėlei kvalifikacijos kursų.
Nesitobulinai seminaruose.
Nesimokei iš vadovėlių.
Neturėjai galimybės pasitreniruoti pratybose.
Tiesiog- imi ir tampi dar vienos srities profesionalas. Be žinių. Iš širdies.

Mes- esame pačios neteisingiausios.
Vertinant mus įprasto teisingumo kontekste.
Ir pačios teisingiausios.
Saujoje spaudžiant pateisinimą, jog esame JŲ Mamos.
 

V.