Mes skirtingos. Mes panašios RUDUO-ŽIEMA'25/26 - II dublis

Ilgą laiką galvoje gyvenusi mintis - „kaip norėčiau kada nors įgyvendinti viziją - į fotosesiją pasikviesti daug skirtingų Moterų“ pagaliau PAVYKO.

Ilgai atidėliojau šią mintį, žinodama, kad mūsų dviejų dienų vėsiojo sezono fotosesijose ir taip būna „ankšta“ su laiku - daug moterų - daug papildomo laiko, kurio mes ir taip neturime.

Tačiau šįkart ėmiau ir pasiryžau.

Į dvarą susirinko mano gyvenimo Moterys - vienas pažįstu nuo pirmų savo gyvenimo minučių, kitas likimas leido pažinti vėliau.

Su Vaida (Ridikiulio įkūrėja) mes lankėme tą pačią mokyklą, kartu leisdavome paauglystės savaitgalius ir nuo visiškų „piemenaičių“ viena kitos akyse užaugome į šeimas sukūrusias brandžias moteris. Dabar - abi esame savo prekės ženklų „kapitonės“ ir draugės, kurios viena kitą vadindamos mažybiniais vardais (Vaidute ir Viktoryte) tyliai žavisi viena antros tvirtybe.

Sigitai aš nedrąsiai paskambinau tada, kai mano ausis pasiekė „gandas“, kad mano gimtinėje (Panevėžyje) duris žada atverti lietuviškų ženklų butikas. Kaupiausi skambučiui ilgai. O kai susikaupiau ir ji atsiliepė - mes kalbėjome ilgai ir tai darėme ta pačia nuoširdumo kalba.
Jau daugiau nei 10 metų žygiuojame koja kojon viena kita palaikydamos ir motyvuodamos „pirmyn, nepasiduok“. Be to - Sigita,  yra ne tik butiko įkūrėja, bet ir savo prekės ženklo „Big hug“ „vadė“. Ir žmogus, kurio nuoširdumui ir geranoriškumui nėra jokių ribų.

Justina - mano sesė. Tvirtybė ir užnugaris. Žmogus, pas kurį pirmiausia atbėgčiau, kad ir kas benutiktų. O kad nejuokauju, tai galiu dar ir istoriją papasakot, kaip jau užaugusi ir susukusi šeimos lizdelį tyliai laukdama pagausėjimo ir pagaliau išvydusi DVI JUOSTELES.
Aš iš tualeto visų pirma paskambinau... SESEI. Tai pasako daug.
Dirbdama rimtą, su paleistais mūzų plaukais nesusijusį darbą - ji yra geriausia mano kūrybos „girėja ir kritikė“.

Fausta ir Liucija – mano dukterėčios. Užaugusios iš visiškų „kurapkyčių“ ėmė mane ir praaugo. Ir dabar, būdamos paauglystės žydėjime – jos yra mano kūrybos „jaunystės eliksyras“, kurio karts nuo karto šliūkšteliu V&V „kunkuliuojančian kolekcijų katilan“ „pakonsultuota“ jaunesnių galvų, kas gi šiuo metu „trendina“.

Erika - V&V fotografė ir žmogus, kuris dėl gražios idėjos įgyvendinimo   padarytų BET KĄ.
Per mudviejų draugystės karjerą buvo daug nuotykių, kurie byloja, kad šiam žmogui „NEĮMANOMA“ nėra. Vienbalsiu abi pasakytume, kad ne mažiau, nei pats rezultatas yra svarbus ir procesas jo siekiant.

Laura - V&V kūrybos vadovė ir dešinioji mano ranka (o su kairiąja -aš nemoku beveik nieko daryti).
Žygiuoja ji kartu su mumis nuo neatmenamų laikų, kai pirmą kartą savo gyvenime, su kelių mėnesių Dominyku glėbyje,priėmiau sprendimą ieškoti papildomų siūt mokančių rankų.
-Pradžioje, tu mane „prametei“,-šypsosi Laura.
-Nesąmonė,- nesutinku.
-Taip taip, sakei, kad sutarei su kita siuvėja,- prideda,- bet po kelių dienų paskambinai ir pasakei, kad nori susitikt su manim.
Ne sykį esu mąsčiusi, o jeigu likimas būtų kortas sudėliojęs kitaip? Ir būtume likusius viena antros nepažinusios?
Būtų kažkokia nesąmonė,- pagalvoju ir pasidžiaugiu, kad gyvenimas surikiavo kortas teisingai.

Karolina - žmogus, kurį iš šios gražios Moterų kompanijos pažįstu trumpiausiai, bet ar nuo to mažiau myliu ir žaviuosi? Ne.
Jau senokai stebėdama ją savo akiratyje, žinojau, kad kai pačiai ateis laikas ir  noras „atsitraukt“ nuo modelio karjeros ir pasėdėt ant atsarginių žaidėjų suolelio - tai patikėsiu Jai - kantriai, darbščiai ir niekada nedejuojančiai gražuolei.

Į kadrą nepapuolė, nes baisiai buvo užsiėmusi filmo kūrimu Natalija - taip pat yra mano gyvenimo Moteris, kurią likimas leido pažinti, kaip „negaliu“-„nenoriu“-„pavargau“ nepažįstančią kūrybingą asmenybę. Ir jeigu kalbėti į kitų kameras sunku - tai į Natalijos „mirksinčią akį“ – nuo pat pirmųjų kartų buvo beveik „nestresiška“. Nes šalia tos akies „budi“ Ji - gerų akių ir linksmų plaučių videografė, susukusi beveik visus V&V filmukus.

Į Raguvėlės dvarą susirinko skirtingų profesijų, amžiaus, sudėjimo, plaukų, akių Moterys, kurias vienija tas pats grožio ir estetiškumo suvokimas. Būryje jos žydėjo.

O aš žvelgiau į jas - skirtingas ir panašias sykiu ir iki nagų galiukų gėrėjausi jų bendryste ir džiaugsmu pažinti viena kitą. Ir būti viena kitos palaikytojom ir geriausiom „paspardytojom šiknon“, kai to prireikia.

 V.