Minčių žydėjimo PAVASARIS'22 - I dublis

KODĖL VISKAS BUS TAIP?

Kai vienos fotosesijos metu, pas mus į siuvyklą užsuko fotografė Erika Maja, nusileidusi laiptais žemyn, į mūsų testinės siuvyklėlės rūsį, Ji aiktelėjo:
-Vajazau, koks grožis!,- šūktelėjo man.....

Akimirkai stabtelėjau. Ką ten tokio, tarp drūtų audinių rietimų, sulankstytų dėžučių bokštų ir sandėliuojamų fotosesijų rekvizitų Ji pamatė.
Nudundėjau laiptais žemyn ir pamačiau Ją stovinčią prie ilgų kabyklų, ant kurių supasi mūsų lekalai.
-Koks grožis! Kokia istorija! Kiek jų daug! - čiupinėjo šiugždančio rudo poperiaus „skiautes“mūsų kolekcijas į nuotraukas klusniai guldanti fotografė.

Pasidėjau šį „aiktelėjimą“ į savo širdies kampelį ir pažadėjau „pirmai progai pasitaikius“ traukti jį į dienos šviesą.
O kai jau kažką nešiojusi širdy, tai ir mintys, kaip vėjo malūnai plasnoja, kaip kilusią idėją įvilkt į geriausiai ją reprezentuojantį „rūbą“ ir išleist į pasimatymą su Jūsų akimis.
Todėl kelios priešužmigiminės stadijos, keli anksčiau nei įprasta išrūkusio miego rytai ir ... galvą užgriuvusios mintys buvo surikiuotos.
-Kolekcijos pagrindinis rekvizitas bus mūsų ISTORIJA, - pliaukštelėjau delnais aš.
Ir prasidėjo V&V istorijos “patalų“ „kedenimas“.
Tiek gerų emocijų patyriau! Tiek visko prisiminiau!
Čia kolekcija, kai visai šviežiai „iškepta“ Patricija buvo palikta fotosesijos dienai su turbūt devinto prakaito išmuštu tėčiu.
Čia kolekcija, kai pirmą kartą kolekciją fotografavome fotostudijoje ir atitraukus akis nuo nuotraukų, prisiminiau tą beprotiškai saldų jausmą, kad „wowow“ kiek jau pasiekta.
Dabar tai atrodo be galo juokinga.
Čia kolekcija, kai mus užklupo gyvenime neregėto stiprumo vėjas.
O va ta kolekcija, kurią nupirko per naktį.
O ana, kurios starto metu „nulūžo“ mūsų naujas ilgai kurtas „salionas“.
Ruošdamasi šiai kolekcijai, prisiminimus sėmiau saujomis.
Vieni jų buvo linksmi, jaukūs ir šeimyniniai, kiti lydimi „vajaazau, kokia savimi pasitikinti „gražola“ iš nuotraukų šypsosi, treti „pabarstyti“ sentimentais: „Koks mažiukas didysis brolis Do“, „kokia juokinga Pa“, „koks vos besimatantis My“.
Antri buvo „pasūdyti“ nepasisekimų, bala žino, iš kur atsiradusių „ups‘iukų“ , „atsiprašome, bet nespėsime pasiūti“, „audinys užstrigo gamykloje“ , „užtrauktukai vėluoja“, „išvynioję audinį, pamatėme, kad jis brokuotas. Ne tokio atspalvio. Netinkamo tamprumo....“
Treti „apraizgyti“ iššūkiais: „kaip fotografuosime Vasarą prie +9?“, „kaip stovėsime su vilnoniu paltu ir drūtu šaliku prie +32?“, „kokiu būdu organizuosime fotosesiją „atsitikus“ vienkiemio rėžimui?“.
Buvo fotosesijų, po kurių važiuodama braukiau ašaras. Ne iš laimės.
Buvo kasdieninių akimirkų, kai norėjau išspardyti neteisingam gyvenimui minkštąją.
Buvo minučių, kai intensyviai naudojau išmoktą skaičiavimo iki 10 techniką. Kai nepasiteisindavo iki 10, skaičiuodavau iki 20.
Pasigailėti, kad geriau būčiau viešai „išpylusi“ tai, ką norėjau išrėkti pirmąją sekundę, nei tai, ką pasakiau po 20-osios niekada neteko.
Ne sykį mano telefonas yra suskambėjęs skambučiu :“ Atsisėsk, V.“...ir tai 101% žadėdavo „nieko gero“.
Buvo laiškų, kuriuos perskaičius, man norėjosi juos uždaryti ir apsimesti, kad aš juos susapnavau.
Buvo situacijų, kai įjungusi turbo minčių apsukas...aš pripažindavau, kad „aš nežinau, ką daryti“.
Būdavo dienų, kurias reabilituodavau auksine taisykle „ir tai praeis“.

Bet.....
Turėdama tokį „ups“, „atsisėsk“, „atsiprašau, bet“, „mums nepavyko“, „nepasisekė“ BAGAŽĄ....
Aš nieku gyvu...nekeisčiau jo į istoriją, kurioje viskas TIK ŽYDI. TIK KVEPIA. TIK KELIA SUSIŽAVĖJIMO KUPINUS AIKČIOJIMUS.
Myliu dvyliką savo intensyvios kasdienybės metų.
Su visom nesekmėm. Su brokais. Su nervų mūšiais.
Su išmoktom pamokom, įgyta patirtim, išsiugdyta kantrybe, išaugintais jausmais ir santykiais.
Ir jeigu vieną dieną, atsirastų kažkas, kas pamojęs burtų lazdele mane grąžintų į 2009 metus ir pasiūlyti rinktis: V&V istoriją pabarstytą žiedlapiais ar tokią, kurią aš, 2022 metais supu glėby....
Anei akimirką nesuabejočiau...ir pasirinkčiau sudėtingesnį variantą,
Tvirtai žinodama, kad tai ir išaugino mano „kūdikį“ doru verslu.
Kur viskas, iki paskutinio siūlo galo, paaiškinama ne verslo vadovėlių principais.
Bet... žmogiškumu ir širdimi.

Dieną prieš fotosesiją, kroviau į dėžutes liniuotes, metrus, eskizus, audinius, lekalus, katalogus, siūlus, sagutes, etiketes ir stabtelėjusi vis pabraidydavau po „Dievuliau, kaip man visa tai brangu ir artima“ pievas.
Į jas kviečiu ir Jus.
Pasiraitykite kelnes, nuspirkite batus.
Pasileiskite plaukus.
Ir...duokit ranką.
Kartu bėgsime į jau 12-ąjį mūsų PAVASARĮ.

Mua,
V.