Nestebuklingoji V.

10.19

LABAS, AŠ NESTEBUKLINGOJI V.

-Viktorija, bet kaip tu viską spėji?,- perskaitau akimis žydrame ekrane.
Ir dar visai laiminga atrodai…,- sulaukiu paantrinimo.
Taip jau sutampa, kad būtent šį sakinį telefono ekrane perskaitau tada, kai nespėjusi išlįsti iš ryto chalato aš pasiraitojusi rankoves vaikausi po namų kampus šluotą.
Vis akį užmesdama į vežimuke snaudžiantį My ir viena ausimi klausydama, kas vyksta vyresnėlių kambariuose, lyg tyčia „atsitikusiame“ nuotoliniame.
Pagūsčioju pečiais.
Apsidairau.
Įkvepiu.
Ir nužvengusi save prieškambario veidrodyje, vis dar prieš akis laikydama žinutę, susisarmatyju:
-Šiuo metu atrodau kaip nusivylusi namų šeimininkė,- bet net nusipurčius nuo sau “prilipdyto” statuso ir susigėdusi nuo pamatyto “abrozdėlio”, greit nudundu drabužinėn išmainyt chalatą į kokį padoresnį namų rūbą.
Trypk, gyvenime, smarkiau- aš neatsiliksiu.
Pastaruoju metu mano akis vis pasiekia Jūsų laiškai, kuriuose Jūs pasakojat apie savo motinystės ir darbų derinimo „džiaugsmus“ ir klausiat „recepto“, kaip čia tas mano gyvenimas toks baltas papuolė.
Kai aplink tiek juodo, kodėl pas mane vis balta ir balta ?
Skubu Jus nuramint.
„Ne šventieji puodus lipdo“.....
Esu paprasta.
Žeme vaikščiojanti moteris.
Dukra.
Žmona.
Sesuo.
Nuosavo verslo „propaguotoja“.
Ir...dar.
Mama kubu.
Šiuo metu išgyvenanti pirmokės ir penktoko nuotolinio mokslo žavesį.
-Mam, gali paaiškint? Mam, aš nesuprantu. Mam, o kaip čia?,- pypsi iš skirtingų namų kampų.
Pirmokei lietuviškų raidžių rašymą padėt raityt galiu, bet penktoko matematikoje, jau dažnais atvejais keliu baltą vėliavą ir turiu pripažint, kad pasiduodu.
Dar glėbyje turiu mėnesio My, kuriam startavo pilvelio reikalai.
Ir jeigu vyresnieji nūdienoje pakvietė žaisti mane žaidimą „Mano dienos“, tai My pridėjo ir „Mano naktys“.
Ir dar...ir dar turiu paaugliško amžiaus šunį.
Kuris tik ir tyko, nukniaukti ne vietoje padėtą daiktą.
Gal nėr taip blogai- tvarka turi būt.
Žodžiu smagu būna 24/24.
Ar esu „turbo“ moteris, gimusi po laiminga žvaigžde?
Ne.
Sparnų po rūbais nesu “pakavojusi”.
Vaivorykščių takais- neplasnoju.
Gulbių pieno pietums negeriu.
Vienaragių negarbinu.
Šiltamyje negyvenu.
Aklai tikėti pasakomis nustojau kartu su juodbėriais žirgais pradundėjusia vaikyste.
Pas mane irgi lyja.
Pas mane lygiai taip pat būna audrų.
Ir reguliariai išdystančių nešvarių skalbinių kupetų.
Aš neturiu nuolat preciziškai švarių namų.
Pas mane būna dulkėta.
Murzina.
Ir “apkuista “.
Aš kartais nespėju išsiplauti galvos.
Ir lyg tyčia… dėl vienos ar kitos priežasties turiu praleist vizitą pas manikiūrininkę.
Visai neseniai, kaip tik toks “praleidimas” ir įvyko:
-Tau nukrito nagas???,- pakelia baltas išsigandusias akis Do, kai nuo “užilginto” dėvėjimo, man ima ir atšoka nuo nago “sluoksnis” gelio.
-Neeeee,- rodau jam savo nagą, nagus aš turiu….ir jų dažniausiai “nepametinėju”.
Man pačiu netinkamiausiu metu išdysta spuogai.
Mane lygiai taip pat kartais užpuola papildomas vienas ar kitas kilogramas.
Aš kartais sau nepatinku.
Man protarpiais skauda galvą.
Ir ne visada šaudau įspūdingos nuotaikos fejerverkais.
Aš pavargstu.
Mano vaikai kartais serga.
Kartais jie būna suirzę.
Kartais jiems nesiseka mokyklose.
Kartais jie raukosi prieš namuose gamintą maistą, kurį aš ką tik su dideliu rūpesčiu ruošiau.
Aš kasdien pasiraitojusi rankoves sukuosi aplink puodus.
Šoku tango aplink namus įsikabinusi siurbliui ar šluotai « už parankės ».
Skalbiu.
Išiminėju dėmes.
Užsiuvinėju «atsitikusias skylutes.
Lankstau šimtus triuksikėlių ir kojinėlių.
Lekiu pirkt ir vėl per mažų arba ir vėl netyčia suplyšusių kelnių.
Ir vėl išaugtų batų.
Pamestų pirštinių.
Aš keičiu pampersus.
Kartais labai daug kartų per parą.
Guodžiuosi mintimi, kad mūsų kūdikystėje ir jų nebuvo.
Ir « vystykliukus « tekdavo Tėvams išsiplauti tada, kai mes užmigdavom.
Rankomis.
Aš kartais nemiegu naktimis.
Kartais todėl, kad draugauju su My, kartais, nes negaliu užmigt nuo minčių gausos.
Mano telefonas beveik be nustojimo pypsi.
Kartais laime.
Dažniau “V., atsitiko “čp”, ką darom?
Aš ne visada būnu stilinga.
Pasipuošusi.
Pasidažiusi.
Pasitempusi.
Man kartais nusvyra rankos.
Aš kartais verkiu.
Ir su manimi žmonės būna neteisingi.
Aš klystu.
Gaunu skaudžių pamokų.
Mokausi.
Kartais vėl “lipu”ant to paties grėblio.
Nors tvirtai tikiu, kad tik nevykėliai taip elgiasi.
Aš kasdien « žongliruoju » visomis žmogiškomis problemomis.
Virš mano galvos tikrai ne kiek neskaisčiau šviečia saulė.
Ir žolė mūsų tvoros pusėje auga tikrai ne žalesnė…
Aš tiesiog per daug metų….išmokau:
NESUSIPERGYVENTI DĖL SMULKMENŲ.
Ir nesusimaišyti terminuose :
« Išsprendžiamos problemos nėra problemos. Tai tik laikini nepatogumai.”
Kai būna sunku ir jaučiu, kad pradeda “tvenktis” ašarų užtvankos…žinot visada, kokiomis mintimis save purtau už čiupros?
ESU SVEIKA.
Ir visi, kuriuos aš labiausiai myliu YRA SVEIKI.
Po My gimimo, pirmąsias jo dienas leidome ligoninės palatoje, per kurios langą matėsi Onkologinio instituto pastatas.
Kai atsisėsdavau nakčia jo maitint, žiūrėdavau į apskritą naktį priešais akis stypsančiame pastate negęstančias šviesas...
ir laimingėjau.
FINALAS:
Kai akis pakėlusi į dangų, pamatau, kad jis pilkas.
Išmokau garsiai nebešaukti, kad tuoj lis.
Žmonės ne kvaili.
Prognozes savo žydruose telefonuose mato.
Ir nosis aukštyn pakelti moka.
Bet tame apsiniaukusiame danguje….
Galima įžiūrėti džiaugsmingai “nardančius” ryškiaplunksnius paukščius.
O labai norint- iš “rūsčių” debesų, akyse ima ir susidėlioja “širdies” forma.
Lyti pradeda.
Kaip pas visus.
Taip ir pas mane.
Tik požiūrio klausimas, ką aplink matysime :
Ar išgriuvusias ant kiemo balas… susigūžusius praeivius ir be prošvaisčių pilkai nusidažiusi dangų.
Ar mėgausimės lietaus pirštų barbenimu į palanges ir galvosime…kad jaukiau, kaži ar bebūna.
Jeigu šioje "rašliavoje" atpažinote save.
Džiaugiuosi.
Mudvi turime labai daug ką bendro.

Nestebuklingoji,
V.