Odė Misteriui Kraftui

Apie labiausiai įsimylėtus.
Ir turėsiančius tęsinį.

Kai atėjo diena, kai "naujokas" My iš labai mielos gydytojos gavo leidimą vykti namo, baisiai lijo.
Diena, kai atvykome į ligoninę saulės nušviestomis gatvėmis, toli gražu nepriminė tos, kuri taškėsi lietaus purslais už lango tada, kai reikėjo išvykt.
-Net dangus verkia, kad reikia išvykt iš tokių malonių žmonių "apsupties",- šyptelėjau.
Ir į vyro klausimą: "ką tau atvežt ant "gimdymo uniformos?".
Net nesuabejojusi atsakiau:
-Kraftą.
Ir jeigu dažnais atvejais paprašius vyro iš drabužinės paimt vieną ar kitą rūbą, seka bent trys pasitikslinamieji klausimai su "tai katras yra TAS?".
Su galop mano akis pasiekiančia pykštelėta nuotrauka: "ar tikrai šitas?",
Tai vardas KRAFTAS pažįstamas net Jam.
Turbūt iki skausmo!

Kraftas yra mano "draugas".
Miško pasivaikščiojimuose.
Kai į jo milžines kišenes gali susikrauti Ego skanukus, labai pasistengus įgrūst ir pavadėlį, o sukant namo, kaip taisyklė viena kišenė dar būna išsipūtus, kaip balionas, nes joje namo keliauja "susemti" drūtakočiai baravykai, pro kuriuos širdis neleido praeit.

Kraftas yra mano "kolega",
Kai žvilgtelėjus per langą niekaip nesupranti, tai koks bus šiandien oras.
Lyg besiraukantis dangus rodos tuoj prapliups ilgametraže bliuva.
O kartu iškišus nosį supranti, kad jeigu ir įvyks dušas iš dangaus- jis nebus labai šaltas ir žvarbus.
Kiek kartų pono Krafto didysis "kapišonas" yra mane išgelbėjęs nuo ką tik preciziškai ištiesintų plaukų išsipūtimo.
Ir dar daugiau kartų nuo "kaip Pilypo iš kanapių" atsitikusio lietaus.
Kaip puikiai savo funkciją atliko Krafto aukšta apykaklė, kuri nuvykus prie jūros ir atsitikus "ups, Lietuviška vasara", gelbėjo kaklą nuo vėjo žnaibulių, primenančių, kad bent jau skarelę ant kaklo tai galėjai, moterie, čiumudanan įsimest.

Ir visai neseniai, žygiuojant mišku ir eilinį kartą "dealinant" voice message'ais, vieno iš jų gale buvo Martinos sakinys:
-Girdžiu fone šlamantį Kraftą, ir vėl po miškus jį trini?
Tikrai sudorosiu jį su savo šmirinėjimais pakrūmėm ir grybų bei šuns skanukų nuolat išpūstomis kišenėmis...
O gi taip myliu. Taip myliu....
Ir miestą dar jam noriu parodyt!
Todėl.....
Vieną dieną vyras išdygo tarpdurį su dar vienu KRAFTU, ant kurio buvo prisegtas raštelis: "V. Miško aprėdas".
Gavau pirminį, testinį Krafto pirmtaką sudorojimui miškuose.
Kad nedabaigčiau gerojo :)

ir kai prieš porą dienų, grįžus iš ligoninės pajutau didelį norą apeit tradicinį miško ratą su Ego, kad pajusčiau, ką reiškia 9 mėn keliavus su pilvu, jį palikti Tėčio globai...
Stipriai lijo.
Vyro susirūpinimo debesis ištratėjo žodžiais:
-Aš gal tau duosiu savo striukę, kad nepermirktum.
Pažiūrėjusi į jo rankose "tupintį" daiktą, papurčiau galvą:
-Aš turiu KRAFTĄ.
-O ką darysi, kai atsitiks žiema ir minusas?
-Tada Tu man iš darbo parveši ŠILTĄJĮ KRAFTO BROLĮ,- velniškai sužybėjau akytėm ir angeliškai sučiulbėjau aš.
Taip, mielos Damos, "Kraftas" savo istorijos nebaigė ir patobulintas, stipriai pastorintas žiemos žnaibuliams jau trypčioja Rudens-žiemos II dublio užkulisiuose.
Laukti liko nedaug.
Startas rugsėjo 30d.

"Kraftininkė",
V.