Plazdantis Pavasaris '19

Lankstinuką galite atsisiųsti čia ""

KODĖL VISKAS BUS TAIP?
Kai rašau šį tekstą už lango iš dangaus krenta kažkas panašaus į lietaus ir sniego masę.
Sinoptikai šį reiškinį vadina šlapdriba.
O man tai panašu, kad gražųjį dangų ištiko bliuva.
Ir rauda „anas“ diena dienon neguodžiamas.
Nes paguosti jį gali tik gražuolis Pavasaris.
Kurio nėra. Ūžia vėjas.
Gatvių pašonėse sustumti guli labai murzino sniego patalai.
Dienos mažai prašvintančios.
Vakarai ilgi ir tamsūs.
Per žinias skalambyja, kad epidemija, kad daug sergančių.
Namuose pasirodo, kad ne tuščiais šoviniais šaudė ir žiūrėk kur buvęs kur nebuvęs ponas Gripas įsitaiso ir mūsų namuose.
-Von, bjaurybe,-mojuoju šepečiu aš jam.
Bet jam nė motais.
Jis guldo mus į lovas, pasiūlo mums karčių vaistų, apdovanoja kosuliais ir čiauduliais ir kad nebūtų per paprasta- šmaukšteli kaip „bonusą“ temperatūros fejerverką.
O dabar visame šitame purvino sniego, triumfuojančio gripo ir bliaunančio dangaus fone, miela V. prašom įsijausti į pavasarį.
-Neeeeeeegaliu, -sumurmu savo mūzoms ir apsimetu mieganti žiemos miegu.
Fotosesija ant nosies.
Naujai surikiuoti pasteliniai rūbeliai supasi nejausdami už lango siaučiančios darganos. Pavasario nėra vs. Pavasaris turi būti.
Tada aš vedžioju kalendoriuje piršteliu, „šapsiu“ panosėje „rokuodama“, kiek čia tų dienų liko.
Pirkinėju ką tik prasprogusius hiacintų „uzbonėlius“, nešu juos namo, statau prieš akis.
Kad uždengtų raudantį dangų.
Tokia jau esu.
Kol nepajaučiu širdim, tol ir rankos nesudėlioja nuoširdaus vaizdo.
O beskit pirštu į tą, kuris nori šiame išlepusiame nuo grožio pasaulyje matyti kažką negražaus? Nepajausto?
NIEKAS.
O ir aš negabi. Nemoku daryt, tik tam, kad užsidėčiau pliusiuką už atliktą darbą. Todėl likus kelioms savaitėms iki fotosesijos vaikštau ir ieškau, ko nepametus.
Volioju vizijų kamuolius.
Derinu vieną mintį prie kitos.
Kartais pritariamai palinguoju, kartais visai nepritariamai nupurtai netikusią mintį.
Kol galų gale mintis lyg ir išsidresiruoju į vieną bendrą vaizdą.
-O dabar,- sakau aš, -stovėk ir nejudėk, o sudėliotas vaizde, kol aš rasiu visus tuos daiktus, kuriuos savo mintyse sudėliojau į visumą.
Sunku? Neeeeee....
Tada jau būna lengva.
Tada leidžiu sau paspausti mygtuką „Start“. „Pavasari įsijunk“.
Ir pradedu širdžiai mielų daiktų mobilizaciją.
Čiupinėju, glostinėju, fotografuoju, paskui prieš miegą devyniolika kartų tas nuotraukas apžiūriu ir „apdūsauju“. Juk jeigu ne fotosesija tai neleisčiau sau nusipirkti 150 gyvų gėlių, kurios žydės max tris dienas.
Ir drugelių, atsižvelgiant į maksimalią jų gyvenimo trukmę, kaip naminių gyvūnų, tikėtina nesirinkčiau.
Bet kai turiu oficialią pasiteisinimo priemonę mobilizuoti tokį grožį- pradedu netilpti savyje.
Nebematau aplink murzinų pūsnų, sliuokdama pasispaudusi kuokštą pastelinių žiedų.
Nebepastebiu nepatenkinto dangaus, kai kurjeris man įteikia dėžių dėžę su 150 stiklinių butelaičių, į kuriuos aš imsiu ir primerksiu laimės.
Iškraustau žiemą iš širdies, kai į delną paimu neapsakoma gyvybe ir trapumu spurdantį drugelį.
Žiūriu į bendrą vaizdą ir jaučiu, kad širdyje ką tik užvirė pavasaris.
Nepaisant to, kad situacija už lango nepakito. Iš jausmo.
Prisiliesti prie:
Žydinčio. Kvepiančio. Sprogstančio. Plazdančio.
Mes Jums į delnus dedame Spurdantį Pavasarį.
Kuris gilios ir negražios žiemos fone man mirktelėjo savo akį ir šmurkštelėjo atgal į širdį.
Ten jam ir vieta.