Ponai Džinsai '19

Lankstinuką galite atsisiųsti čia ""

Kodėl viskas bus taip?

Na jau kaip sakiau šnekėsiu apie džinsus, tai jau šnekėsiu. Sakiau pasakosiu, kaip sekėsi ir dar labiau- kaip nesisekė.
Apie jų atsiradimą galima knygą parašyti. Ir ne kokią vaikišką plonais viršeliais, o drūtą, gal net iš kelių tomų.
Ir kas galėjo pamanyti, kad tokie kasdieniški „reikalai“, kaip džinsai, gali turėti tiek kaprizų.
Nu tikrai.
Ne kokių vaikiškų, lengvai išmušamų pagrasius piršteliu.
O tokių, kuriuos turi tik seni kalnų ožiai.
Rodos nuo pat pirmos minties užgimimo, kad „reikia džinsų“ žinojau, ko noriu, po nežinojimo ir abejonių pievas neklaidžiojau.
Viziją sūpavau, kaip mylimą kūdikį.
Užtikrintai žinojau, kiek ir kokių džinsų noriu matyti būsimoje kolekcijoje.
Patikėkite-dedu ranką prie širdies- atsakyti į klausimą „kokių džinsų pati labiausiai noriu“- man nebuvo keblu.
Nei akimirkai.
Ir su visu tuo ore plevenančiu lengvumo polėkiu mes pradėjome naują puikų darbą, virš realybės horizontų išsikėlę vėliavą su skambiu šūkiu „Džinsai bus“.
O tada prie mūsų atriedėjo ir sustojo klausimas „kaip?“.
Oi atleiskite, jų buvo ne vienas.
Sustojo geras gruzovikas, pakrautas „kaip‘ų“ ir juos mums papylė prie kojų.
Suklupome su brangiom konstruktorėm ir gamybos vadove.
Pasiraitojom rankoves.
Ir kibom į darbus.
Juk nesame pratusios prie lengvo ir greito.
Visus sutramdėm.
Visų ožius prijaukinom.
Bus ok ir čia,-guodėm viena kitą.
O nebuvo.
Jie ,“kapryzinosi“ visur.
Audinyje.
Jo susitraukimuose.
Lekaluose.
Jų korekcijose.
Prasiuvimuose.
Apdirbime, kuris susideda irgi ne iš vieno etapo.
Patikėkite, kiek kartų užkunkuliuodavau kaip puodas ir sakydavau, viskas gana.
Mandriausias suknias raitom ir išraitom, o čia...
Atsiradę pilypai iš kanapių rodo savo užsispyrimą, kaip seniausi ir bjauriausi bandos ožiai.
Sąžiningai?
Daugiau dėmesio ir laiko nesu skyrusi nei vienam mūsų „kūdikiui“.
O ten buvo tik viso labo penki pirmieji džinsai.
Kurie siuvasi kitaip.
Kurie konstruojasi kitaip.
Kurie reikalauja specialaus apdirbimo ir žinių.
Lakstėm mudvi su Laurencija po „džinsų“ pamokas ir jautėmės kaip studentės.
Per kiekvieną paskaitą pažaliuojančios, bet įsidėjusios naujos košės į galvas.
Procesas buvo tikrai sudėtingas.
Bet baisiai įdomus. Manome, ir labai tikimės, kad šie penki pirmūnai- tai yra mūsų susikalti varteliai į džinsų pasaulį.
Kurį aštuonioliką kartų peržegnoję, mes galop ėmėme perprasti, o finale ir įsimylėti.
Kita vertus- juk niekas nesakė, kad bus lengva.
Taip pat nesakė, kad bus taip įdomu.
Pasveikinom viena kitą atvykusią į netikėtumų pasaulį, o savo kantrybei padėkojome už jos ribas, kurios šįkart buvo išsamiai patikrintos.