ŪGTELĖJUSIŲ MAMOMS.

10.07
ŪGTELĖJUSIŲ MAMOMS.

Lygiai prieš 10 metų.
Šią dieną.
Tokiu pat laiku.
Po ilgos ir prasmingos nakties.
Pirmą kartą susitikau su DO.

-Labas,- negalėdama sulaikyti akių užtvankų, apipylusi upeliais srovenančiom ašarom pamenu šnabždėjau aš.

Labai gerai prisimenu, kai pirmą kartą man Tave padavė.
Liečiau, bijodama Tave užgauti.
Glaudžiau, jaudindamasi, kad per stipriai nesuspausčiau.
Atrodei toks neįsivaizduojamas mažas ir trapus.
Mano pirštai lyginant su Tavo rankytėmis atrodė lyg iš pasakos apie milžinus.
Žiūrėjau.
Prikišusi nosį.
Tikrinau, kaip turbūt visos ką tik iškeptos mamos, ar kvėpuoji.
Rengiau, nesuprasdama, kiek reikia visko aprengti, kad Tu nesukaistum ar nesušaltum.
Buvau išpilta devinto prakaito, kai reikėjo pirmą kart Tave nupraust.
Jaudinausi, kad vilnonės kojinės graužia Tavo neįtikėtinai mažas rausvas, panašias į ką tik iškeptas bandeles, pėdutes.

Ir vis žiūrėjau.
Suprasdama, kad negaliu atsižiūrėt.

Pradundėjo 10 apskritų metų.

-Labas rytas,- tyliai, įtipenusi į kambarį su žvakutėmis papuoštu tortu sušnibždu aš.
Ir jaučiu, kad akyse lygiai taip, kaip tada per pirmąjį susitikimą, suspindi.
Bet per tiek metų suveikus gerai išreniruotoms akių užtvakoms
Nenurieda.

Tu sieki man pečius.
Sunkiai Tave bepakeliu.
Esi tvirtas.
Stiprus.
Vargu, ar lentyniaudama pajėgčiau Tave pavyti.
Apsirengi pats, suprasdamas, kiek yra neperkaršta ir neperšalta.
Prausiesi duše kažką niūniuodamas.
Batų dydis baigia pasivyti manąjį.
Turi krūvą draugų.
Esi savarankiškas ir atsakingas.
Drąsiai galiu tvirtai Tave apkabinti.
Pageidaujama nematant draugams.
Nebijau su visu mamoms būdingu nuoširdumuTave spustelėti glėby.

Tik va- vis pagaunu save:
Žiūriu ir vis dar negaliu atsižiūrėti.
Jau 10 apskritų metų.

Mes, Mamos, užsigimusios žiūrėtojos.
Nepavargstam.
Nepailstam,
Nesusigadinam akių.
Išmokstam iš pirmo mesto žvilgsnio pamatyti nepasisekimus.
Iš pusės- parsineštas sėkmes ir nuotykius.
Žvilgsniu nustatinėjame negalavimus.
“Iš akies” gebame pamatuoti temperaturą.
Iš beprotiškų nuotolių knibždančioje žaidimų aikštelėje atskiriame savąjį.
Iš eisenos. Iš judesių.

Mes, Mamos, žvelgdamos į juos per gimtadieninius ant torto sproginėjančius fejerverkus,
Širdyje gerokai didesniais šaudome ir pačios.
Tik mūsiškiai trata
džiaugsmo, kad tokie jau užaugo,
liūdesio, kad per greitai laikas bėga
ir prisiminimų- kiek daug jau nuveikta kartu liepsnomis.

Su gimtadieniu, mano širdies pirotechnikos specialiste, DO.

Širdyje šaudanti didesniais nei ant torto fejerverkais,