Ruduo - Žiema '19-20

Lankstinuką galite atsisiųsti čia "

KODĖL VISKAS BUS TAIP?

2 dienos, po 12+ val. darbo.
37 rūbai.
154 deriniai.
12 porų batų.
Neišsipildžiusios +28 prognozės.
Užklupęs purslais per balas šokinėjantis lietus.
Baimė, kad nespėsime.
Nusiraminimas, kad pasibaigus lietui mes turime prieš akis visą naktį.
Ar kada nors sukyla baimė, kad baigsis jėgos?
Baigtis ne laiku gali tik per trumpos dienos ir naktys.
Jėgos darbui, kurį be galo myli-užkunkuliuoja kaip ką tik užviręs katilas, kai rezultatas foto ekrane pradeda panašėti į tą, kurį daugiau nei pusmetį nešioji savo galvoje.

 

Prieš akis supasi viena didžiausių mūsų kolekcijų.
Akimirkai atitraukiu rankas nuo klaviatūros ir dar kartelį patikrinus mintis, pasitaisau.
Didžiausia. Mūsų kolekcija.
Teko ją skelti į dvi dalis. Nes ką tik naujienomis sukabintas butikėlis braška per siūles, o jeigu II dublio drūtieji drabužiai būtų prisijungę prie dabartinio starto- manau tos siūlės būtų tiesiog neišlaikiusios?
Dedu ranką prie širdies- kolekcijos „drūtumo“ mes niekada specialiai neauginam, kaip kokio mėsinio paršelio.
Ne drūtume „mūsuose“ laimė ir gėris.
Sudėlioję „dalyvius“ mes niekada nesame prisileidę artyn pasvarstymo- „gal dar kokį vieną kitą rūbą pridėti???“.
Dažniau įvyksta palingavimas susiėmus už galvos „Oh, kokią mes vėl ją užauginom“....
Mūsų kolekcija būna kaip koks voratinklis. Mes ją piname iš rūbų ir derinių. Ir tik žiūrėk nenupini vieno lyg visai nereikšmingo siūlo- ir derinys byra.
  Yra kelnės. Yra švarkas. Nėra apgalvotos po švarku palaidinės.
Nuoga neisi. Gal pavyks ką priderinti? Nu gal....
Bet argi mes 10 metų dirbame tam, kad liktų visokie „gal“?
Todėl pas mus įvyksta iš šono žiūrint juokingos fotosesijų generalinės repeticijos, prieš pusmetį pradedami „sandėliuoti“ į telefoną darbiniai „selfiai“, kuriuos prieš miegą analizuoju ir neretai po tokių meditacijų kitą dieną įgriuvusi „darban“ po „labas rytas“ pradedu bert, kaip žirnius, ką reikia keisti, arba kuo nedelsiant reikia papildyti besilipdantį derinį.
Tada lakstau pametusi galvą ir laiko nuovoką su gabaliukais atraižų, kad rasčiau tinkamus batus.
Rymau prie aksesuarų.
Nesijuokit, bet kartais „parepetuoju‘ priešais veidrodį net pozas, kurios mano manymu tiktų vienam ar kitam rūbui.
Ir jeigu jau man pačiai juokinga, tai įtariu, kad iš šono kitiems mes atrodom keistokai su manimi- viso parado generole priešaky.
Mane iki padangių gali pakelti medžiagos lopas.
Ne bet koks.
O pagaliau pavykusios išgauti spalvos medžiagos lopas.
Man nuotaiką gali užtaisyti naujai gauta sagutė, parvežtas išsiuvinėtas bandinys, galvoje gimusi idėja, kuri pradeda virsti į kūną, taškas ant „i“ kurio rodos taip trūko.
Bet lygiai taip pat kaip pakelti aukštyn kasdieniniai nugalėjimai, tik su dar didesne inercija gali tėkšti žemyn nepasisekimai.
Ar jų būna? Ir dar kiek.
Ne mano būdui rėkauti. Bet tyliai kamputyje paraudoti yra tekę ir ne kartą.
Nesu žliumbikė. Raudu irgi retai. „Priešraudojimo“ stadijoje aš sukaupiu visas jėgas ir dar kartą pamėginu neįmanomus paversti įmanomais.
Sakot pasakas seku?
Jeigu jos su laiminga pabaiga- lai būna jos tada „pasakos“.
Šios kolekcijos II dublyje pamatysite laisvalaikio paltuką, kurio „vinis“ buvo „tatuiruoti“ raišteliai. Po ilgo tų raištelių gamybos derinimo proceso, atėjo vasara, atsitiko atostogos ir laiko...pritrūko.
Suspindėjęs laiškas mano žydrąjame ekrane su pradžia „Viktorija, atsiprašome, bet....“ nutėškė mane „pastalėn“.
„Džemperis bus. Raištelius įverti galima kitokius“,- sukosi aplink mane mintys, kurios manęs visai neramino ir nedžiugino.
Kiek bevėrėm, kokius bederinom viskas buvo labai NE TAIP.
Tada nusprendžiau baigt dūsaut ir nugriūt užvertus kojas tik tada, kai jau visai visi, pasakys, kad „kvit“.
Išvažinėjau turbūt visą benzino baką, išnaudojau bene visą telefono sąskaitą. Bet. Prieš važiuojant į fotosesiją- aš kirtau ant stabdžių pasiimti TŲ RAIŠTELIŲ.
Nemoku daryt bet kaip.
Nenoriu daryt bet kaip.
Ir kai sugalvoju kažką man patinkančio ir verto tapti „kūnu“, bet labai sudėtingai įgyvendinamo- prieš konstatavimą „neįmanoma“ turiu išminti visus „įmanomumų“ kelius, kad pasiekčiau rezultatą tokį, kokį supu savo galvoje.
Lengva nebūna.
Monotonija nekvepia.
O iššūkius aš mėgstu.
Todėl į Jūsų rankas tiesiu dar vieną savo išlinguotą dručkį kūdikėlį, kuris šįkart Jus džiugins dukart.
Vieną kartą rugpjūtį, rudens pradžiai tinkamesniais rūbais, o paskui, kai ruduo ims rodyti nagelius, rugsėjį susitiksime dar kartą, šįkart su šiltais ir žiemos sezonui tinkančiais deriniais.
Mua,