RYTUI. APIE JUS.

11.27
RYTUI.
APIE JUS.

Beveik kaskart po pirmos kolekcijos dienos aš namo važiuoju, į mašiną prisisodinusi labai daug minčių.
Lyg ir nuovargis nori įsėst kartu, tačiau aš jam pasiūlau vietą bagažinėje ir jis burbuliuodamas į ją įsiropščia.
-Sorry, brolyti, sakau viduje vietos jau nėra, ekipažas pilnas.
Turėčiau griūdama lėkt namo.
Nes šeima laukia.
Tikėtina karšta sriuba garuoja.
Jaukus chalatas pasiilgęs supasi.
Šlepetės mindžiukuoja prie durų.
Bet kaip taisyklė neskubu.
Važiuoju lėtai. Savo mintis veždama lyg trapiausią krovinį.
Apie ką mąstau?
Apie Jus.
Greitį sumažinu.
Garsą, sklindantį iš radijo- padidinu.
Mintys, susodintos į ekipažą pradeda krutėt.
Lyg linguotų pagal mėgstamos dainos melodiją.
Įsisiūbuoja.
--------
Rytas.
Dar neišmušus laikrodžiui 11 val. pradeda nedrąsiai varstytis butikėlio durys.
Vienos pasiėmusios išeiginę.
Kitos- pasiankstinusios pietų pertrauką.
Trečios- pasprukusios iš darbo.
Ketvirtos- glėbiuose pasispaudusios „leliukus“.
Penktos, juos dar saugiai paslėpusios pilveliuose.
Šeštos sutarusios su kuo nors, kad juos bent valandėlei kažkas „padabotų“.
Septintos- nedrąsiai dirsčiodamos į laikrodžius.
Aštuntos- vis išlekiančios iš butikėlio atsiliepti į negalintį laukt darbinį skambutį.

Bet.
Visos ŠYPSOTĖS.

Kai kurios jau pažįstamos, todėl susitikusios ir VĖL EILĖJE, džiaugsmingai pasisveikinate.

Kai kurios matuojasi matavimosi kabinoje po dvi.

Kai kurios numoja ranka ir įsitaiso matuotis už matavimosi kabinų kamputyje.
Aplink stovinčios padrąsina:
-Matuokitės drąsiai, vyrai čia retai užeina“.

Beveik visos išlendate pasirodyt prie „centrinio“ veidrodžio.
Kartais susitinkate dvi ar trys besimatuojančios tą pačią suknelę ir nužvelgusios viena kitą užsitaisot dar geresne nuotrauka:
-Jeigu Jūs pirksit- pirksiu ir aš.

Aplink stovinčios eilėje su savo „pundeliais“ pakomentuoja, pataria, apžiūri.
Pasidžiaugia, kad yra galimybė įvertint tą patį ant kitų.
Jūs užsegate viena kitai užtrauktukus, padedat užrišti bantus.

Kartais, pasimatavusios savo pasirinkimus, patogiai įsitaisote su kavute ant foteliuko ir tiesiog mėgaujasi vaizdu apsidairyti kitų matavimosi procese.

Ir aš ten sukuosi.
Stovėti ir grožėtis nėra kada.
Bet jausmas, kad tokia viena didelė šeimyna dūzgia- yra glostantis širdį.
Palikusios darbus. Namus. Kasdieninines bėdas ir nesklandumus.
Suderinusios ilgesnes pietų pertraukas, perkėlusios savo klientes, atsisakiusios pietų- Jūs pasirenkate eilutę.
Ir žinodamos kaskart, kur einate ir kad teks stovėti laukti....
JŪS IR VĖL SU DIDŽIAUSIA ŠYPSENA ĮGRIŪNATE pro butikėlio duris ir jis pradeda tarškėti moteriškais balsais ir skleisti pačią geriausią nuotaiką.

Bet jeigu dieną neturiu laiko pastovėt ir pasigrožėt TOKIU VAIZDU, tai žinokit, kad vakare.
Po darbo. Užmigdžius butikėlį.
Kelionėje namo aš sumažinu greitį būtent dėl šios priežasties.
Pasupu dienos eigoje matytą vaizdą mintyse ir vis dar negaliu patikėti, kad taip yra.
Prie to turbūt niekada neįprasiu.
Bet jeigu kada neteksiu- verksiu balsu.

Tai vienas gražiausių jausmų, kuriuo esu APDOVANOTA šiame gyvenime.
Ir tai sakau beprotiškai nuoširdžiai.
Juk žongliruoju tik rūbais.
Ne jausmais.
Tai kodėl taip stipriai kruta jie?

apkabinu,