SAVAITGALIO RYTUI. APIE NIEKO NEKAINUOJANČIUS. BET NEĮKAINOJAMUS.

09.07
SAVAITGALIO RYTUI.
APIE NIEKO NEKAINUOJANČIUS.
BET NEĮKAINOJAMUS.

Vaikystėje Mama sode augino rožes.

Laukdavo kol jos žydės.
Grožėdavosi jų žydėjimu.
Ir kai ateidavo kažkokio svarbaus žmogaus gimtadienis Ji važiuodavo į sodą ir pasiėmusi dideles žirkles savo augintas rožes kirpdavo sukdama į netaisyklingą puokštelę
Rožių koteliai niekada nebuvo preciziškai tiesūs.
Žiedai- tikrai ne dailumo čempionai.

Rožių kotelius sukdavo į šlapią popieriuką ir atsargiai ant galinio žiguliuko lango paguldžiusi veždavo.

Žiūrėdavau aš būdama vaiku į tą gremėzdišką procesą ir tą staigų žydėjusio sodo "nužydinimą" ir galvodavau.
Gal pinigėlį taupo.
Juk paprasčiau būtų sustot gėlių turgelyje ir nupirkt???? Šįryt ruošdamasi į Mamos gimtadienį pasiėmiau dideles žirkles ir išėjau pas savo rožes.
Netobulais koteliais.
Nepreciziškais žiedais.
Susisuku jas į netaisyklingą puokštelę.

Elementaru, kad paprasčiau sustot turgelyje.
Ir logiškiau.
Nei vežt apvvyniotais koteliais Vilnius-Panevėžys.
Bet vešiu.

Dabar suprantu, kad tuokart Mama ne pinigiuką "čėdė", o meilę kirpo didelėm žirklėm ir dalino.

Savaitgalis atsitikęs
Puiki proga apkabinti savo meilės mokytojus.
Arba bent jau Jiems paskambinti.
"Nepačėdant" gero žodžio