Šeimos tvirtove dvelkiančios Kalėdos '18

Lankstinuką galite atsisiųsti čia ""

KODĖL VISKAS BUS TAIP?
INTRO:
Šiuolaikinius vaikus nustebinti sunku.
Pasislėpę po išmaniaisiais ekranais.
Mažais piršteliais bėgiojantys greičiau nei sukasi minčių girnapusės
Jie atrodo persisotinę viskuo.
Žaislais, žaidimais, kelionėmis, patyrimais.
Mūsų vaikystės animacija, apiplyšusios pasakų knygos, juokingos gėlyčių formos kalėdinės girliandos ir keisto grožio stikliniai žaisliukai- jiems didelių emocijų nesukelia.
Ir jokio čia priekaišto.
Laikai kiti.
Mums užaugusiems kelia- mes žiaumojame saldžius prisiminimus kaip „cukerkas“.
Ir esame tuo patenkinti.
TIMPIRLIUŠKOS
Kad ir ką bedaryčiau, kokias vizijas galvoje bevaikyčiau, kai kalba pasisuka apie Kalėdas- ima ir pasidaro burnoje saldu, mintys pasidaro minkštos, o konstruktyvų planavimą kaip miltus išbarsto lyg mažos adatytės smingantys prisiminimai iš nuosavos vaikystės.
Mūsų vaikystės Kalėdos visuomet būdavo jaukios. Ir namai geras dvi savaites prieš jas kvepėdavo pyragais ir eglę pirkdavom anksti ir tarybinėmis lemputėmis apkarstyti kambarius ir savo lovas buvo leidžiama ir langus karpytomis snaigėmis nebuvo draudžiama apklijuot.
Bet jaukumu turbūt pasisotinti negalima.
Vaikyste nebekvepia.
O va pyragai iš vaikystės Kalėdų- kvepia taip, lyg būtų padėti šalia. Duotų kas paragaut tą vyniotinį su aguonomis arba uogiene- turbūt nebūtų jis kažkoks labai jau išskirtinis šiandieniniam išlepintam skoniui. O va užsimerki ir jauti, kaip juodoje orkaitėje pūpso mamos rankomis suraitytos pyraginės „dešros“, o pati stoviu ir 18-tą kartą klausiu, ar dar neataušo??? Negalima ragaut?
Visai negražios, ryškiaspalvės, gėlyčių formos tarybinės girliandos užsimerkus šviečia kažkokiu mistiniu grožiu. Ir nors dabar turiu visą dėžę led lempučių, kurios dabartiniu suvokimu yra be proto gražios ir jaukios, užsimerkus matau anas.
Kalėdos stebuklingos.
Prisiminimai apie jas- įkvepiantys.
Daiktai per 30 metų „sunegražėjo“, dalis sudužo, dalis sugedo.
Jausmai liko.
Kaip trapiausią kalėdinį žaisliuką nešu savo vaikystės Kalėdas per gyvenimą.
Ir jeigu mano vaikystė sėdi ant debesėlio, tai šalia turiu dvi naujas spragsinčias ir žybsinčias.
Dedu jiems į delniukus jausmą.
Tikrą.
Nesintetinį.
Nenupirktą pirmoje pasitaikiusioje krautuvėje.
Lovą fotosesijai perkame iš sendaikčių turgaus. Nes išieškojus paprastas krautuves paaiškėja, kad tokios- dar niekas nepagamino. Visos per tobulos. O mes ieškome netobulybės. Sentimentalu, bet mano kvailu įsitikinimu seni daiktai turi kažką giliau nei tik išoriškai nudažytą metalą.
Išieškome visas parduotuves, kur parduotų traukinį iš vaikystės, važiuojantį aplink eglutę. Gal ne 100 proc. toks- bet BINGO- randame. Su senoviniu garsu- nes jo „džiaržgianti“ melodija būtent taip ir skamba ausyse.
Kai visi prekybos centrai iš sandėlių pradeda traukti plastmasines eglutes, kurias kiniečiai išmoko pagaminti puikiai ir nepačiupinėjus sunku darosi atskirti- tikra ar dirbtinė- mes važiuojame į medelyną pirkti labai gyvos, augančios dideliame vazone, nepaisant to, kad eglutės transportavimas tampa iššūkiu.
Juk įnešus į patalpą ji pradeda kvepėti. O be eglutės kvapo namai- tai ne kalėdiniai namai.
Kalėdų fotosesijos dienai skolinuosi iš kaimynės kanarėlę „auksiniame“ narvelyje, kuri neįkyriu savo čiulbėjimu primena svajonę, kai būdama maža mergaitė aš norėjau būtent tokios. Auksiniame narvelyje. Kaip iš pasakos.
Dėl languotų grindų aš perėjau ugnį ir vandenį, kad TAI dienai jis iškilmingai gulėtų ant žemės.
Supirkau didesnę dalį patalų, nei turėjau užgyvenusi savo namuose, nes klojama lova buvo vis nepakankamai puri, kad norėtųsi į ją griūti.
Užtikusi iki sesijos dienos likus 2 mėnesiams šerkšno spalvos kilimą norėjau nualpti, nes tesugebėjau ištarti:“ čia mano Kalėdos....“
Netikėtai pamačiusi rojaus obuoliukų šakas buvau pasiryžusi jas pavogti, jeigu neatsirastų jų teisėtas savininkas ir man nepavyktų su juo susitarti.
Tik lova.
Tik traukinys.
Tik eglutė.
Tik narvelis.
Tik languotas linoleumas.
Tik patalynė.
Tik kilimas.
Tik kelios medžio šakos.
Taip, mielos mano.
Tai TIK padriki daiktai.
kurie galop sutūpė į vieną vietą.
Pala.
Error.
Ne sutūpė, o buvo sutempti nuosavomis rankomis.
Kai viskas buvo paruošta į vietą „apsižiūrėti“ rytojaus fotosesijos vietos buvo atvežti Pa ir Do.
Įėjus- jų akys išsiplėtė, burnytės prasivėrė.
Tą akimirką aš taip nuoširdžiai gailėjausi, kad neturiu bent jau filmuoti gebančio telefono rankose.
.....ir po kelių sekundžių su visu be proto nuoširdžiu vaikišku paprastumu pasakė:
-WOW. Kaip čia gražuuuuu, Mam“.
Tai buvo daug.
Vėl pajutau saldėsį burnoje.
Be cukraus.
FINALAS
Grožio paradui diriguoja ne daiktai.
Grožio paradui diriguoja paprastų daiktų sukurtas nepaprastas jausmas.
Jaukumas nepasensta.
Iš mados jis neišeina.
Dviejų šiuolaikinių vaikų reakcija užfiksuota nebuvo.
Bet mano akyse ji turbūt „nutūpė“ amžiams.
Pajuskite ir Jūs.
Įkvėpkite.
Prisiminkite.
Gal ne viską.
Gal tik tai, kas iš principo būdamas visai paprastas sukūrė pačius gražiausius prisiminimus.
Didžiulis kalėdinis laukimas atidunda jaukumo traukiniu gerumo ir šilumos bėgiais.