Sekmadienio vakarui. APIE VEIKSMAŽODĮ - "LAUKTI".

09.20
Sekmadienio vakarui.
APIE VEIKSMAŽODĮ - "LAUKTI".

Mes, Mamos.
Esame sutvertos
Laukti.
Nežinau, ar čia mes pačios pasirinkome tokį "hobį".
Ar mums, jis kaip garbingas medalis buvo užkabintas.
Mūsų neatsiklausus.
Ilgam.
Mes laukiam juokingame aparačiuke dviejų juostelių.
Tada devynis mėnesius laukiam pirmojo pasimatymo su naujuoju žemės gyventoju.
Pasimatymas įvyksta. 9 laukimo mėnesiai baigiasi.
Bet mes, Mamos, godžios. Nepasisotinam.
Laukiam toliau, kol jie:
Pakels galvytę.
Apsivers.
Atsisės.
Paragaus pirmos košės.
Tos košės nebeišspjaus.
Pradės ropoti.
Sulauks pirmojo dantuko.
Tada sekančio.
Pirmą kartą pereis per kambarį.
Pradės vaikščioti.
Sujungs pirmuosius žodžius.
Sudėlios sakinį.
Savarankiškai ims valgyti.
Išmiegos be prabudimo bent 3 valandas.
Išmiegos visą naktį.
Nebepagaus banginio.
Atsisakys naktinio puoduko.
Išeis į darželį.
Išeis į darželį be ašarų.
Nupieš pirmą piešinį.
Nupieš Mamą.
Pažins skaičius.
Išmoks raides.
Pradės jungti skiemenis.
Išmoks savarankiškai išsivalyti dantis.
Išmoks savarankiškai išsivalyti dantis gerai.
Susitvarkys kambarį.
Tą padarys be pagalbos.
Pasiklos lovą.
Apsirengs.
Išsirinks aprangą atitinkančią orą.
Tvarkingai susikabins rūbus.
Išsimaudys duše.
Išsimaudys duše be įvykusio aplink potvynio.
Susišukuos plaukus.
Pasigamins pusryčius.
Jau visą tai įvyko? Mes Mamos, stebuklingos, 

Laukiame toliau:
Kol išmoks važiuoti dviračiu.
Plaukti ne "šuniuku".

Kol:
Susiras draugų.
Atras hobių.
Išeis į mokyklą.
Perskaitys pirmą knygą.
Gerai parašys rašinėlį.
Padeklamuos pirmą nevienaposmį eilėraštį.
Išvažiuos į savaitinę stovyklą.
Ir čia jau viskas sulaukta?
Baikit.
Mamos ypatingos.
Jos nepasiduoda.
Ir toliau....
Kievieną dieną.
Daug metų-
Nors rodos jau visko ir sulaukusios.
Jos laukia.
Grįžtančių namo.
Ar po dienos mokykloje.
Ar po savaitės stovykloje.
Ar po mėnesio studijose.
Ar po metų užsienyje.
Laukia.
Po sėkmių ir nesėkmių.
Kad galėtų tvirtai suspausti į glėbį.

...........

...........

..........

O kartais.
Labai retai.
Tarp visų "laukimų",
Jie, jau visai nekūdikiai.
Ima ir užmiega mums ant rankų. Lygiai taip, kaip prieš daug metų jie tik taip ir užmigdavo.

Tuokart: nutirpdavo rankos. paskausdavo nugara.
mintyse skaičiuodavai minutes, kada gi aplankys gilesnis įmigimas ir galėsi turtą padėt saugiai snaust į lovelę.
pyktelėdavai, kodėl tos didelės kukuliškos akys taip ilgai nepasislepia po blakstienų užuolaidom.
galvoje prisivoliodavai minčių kukulių ir strateginių planų, kaip greičiau atsilaisvinti savo rankas ir pulti prie darbų.
O dabar sėdžiu sulaikiusi kvėpavimą.
Nekrutu.
Net nesugalvoju jokio darbo, kuris būtų svarbesnis už šią akimirką ir....
besigerėdama tokiu beprotiškai retu reginiu
Nejučia mintyse prašau:
-Sustok, akimirka žavinga.
Ir sustojusi pabūk.

Aš tarp "šitiekos" laukimų,
dabar
NELAUKIU nieko.❤

O ryt.
Lauksiu vėl