Sesių KALĖDOS '25

SESIŲ KALĖDOS Seniai norėjusi jos „imtis“, šįkart čiupau glėbin. Mano vaikystė buvo graži, nes aš turėjau ne tik my¬linčius Mamą ir Tėtį, globėjiškus Senelius, bet vyresnę Sesę, kuriai gyvenimo pradžioje, gal ir buvau nemen¬ka rakštimi „sėdimojoje“, bet ilgainiui, man ūgtelėjus ir atsisakius visokių mažvaikiškų „škaradnybių“ – mes tapome neišskiriamomis draugėmis. Kokie šviesūs mudviejų pri¬siminimai iš vaikystės, kuomet abi pasilikusios namuose prieš-kalėdiniu laikotarpiu kepdavome Kūčiukus. Apie proceso sklandą ir eigą būtų galima parašyti atskirą pas¬traipą, bet išskyrus tuos miltų debesis ir lipnia tešla aplipusius visus virtuvės kampus – „šližikų“ mes prikepdavom APSČIAI. Kokie gyvi prisiminimai apie tai, kai mudvi kaskart iš per metus sutaupytų kišenpinigių keliaudavom į Panevėžio turgų pirkti Mamai ir Tėčiui dovanų. Biudžetas būdavo kuklus, o norai dideli. Bet tai, kokį malonumą mudviems teikdavo pats procesas – jaučiu iki šiol. Sušaldavom į ožio ragą, turgus pradėdavo pakuotis „šmutkes“ greičiau, nei įvykdavo mūsų apsisprendi-mas, o mes vis nardydavom tarp prekystalių ir ieškodavom TOS GERIAUSIOS ir LABIAU¬SIAI PRADŽIUGINANČIOS DOVANOS. Mamai ir Tėčiui. Labai gerai atsimenu vienas Kalėdas, kai rinkoje pasirodžius „Ariel“ skalbimo milteliams – mes nusprendėm, kad Mamą tokia dovana pradžiugins labiausiai. Nuėjusios ilgai vartėm pirštinėtose rankose žalią ir mėlyną dėžutes, uostėm prikišusios šaltuko nužnaibytas nosis – katrie gardžiau kvepia... ir niekaip negalėdamos apsispręsti „tai kurie gi???“ – išėjome iš turgaus sprendimą atidėjusios sekančiai dienai. Dar abi ieškodavom „antresolėse“ pakavotų dovanų. Tikra gudragalvė buvo Mama, kad sugalvodavo tokias slėptuves, kurių du namie vieni palikti sekliai – nesusekdavo. Tiesa – sykį pavyko atrasti, bet greit teko nusivilti – nes „atkastoje“ dėžutėje gulėjo tik „bubble gum“ kiaušiniai, o pagrindinių dovanų, aprašytų Kalėdų seniui adresuotuose laiškuose – nebuvo. Po kramtomą kiaušinį pasivaišinusios, „pakavojom“ slėpinį atgalios ir priminėm viena kitai nepamiršt nustebt, kad per šventę – išpakavus po eglute rastas dovanas – tie violetiniai kiaušiniai turi atrodyti mudviems, kaip didžiausia naujiena. Dar mudvi labai atsakingai pakuodavome dovanas ir pasitelkusios visą (kiek ten jo ru-senta) kūrybiškumą – stengdavomės, kuo gražiau/„nematyčiau“/ jaukiau supakuoti tuos nedidelius ryšulėlius. „Sesių Kalėdos“ fotosesijai išsamaus scenarijaus rašyti neteko. Geriausias scenaristas – Gyvenimas – šįkart pasistengė su kaupu ir tai padarė vietoje manęs. Tai, kas mudvi užaugi-no – šįkart pasivijo prisiminimais ir sutūpė į šiltą ir sklidiną tikrumo filmą.
 

V.