Sningančios laime KALĖDOS'21

KODĖL VISKAS BUS (buvo) TAIP?

Kai pirmą kartą garsiai išstransliavau mintį, “atsitikusią” po “mažamiegės” nakties apmąstymų audros….sulaukiau daug stipriai pakeltų antakių į viršų.
-Garažas? Kalėdoms? - pasipylė ne baisiai sužavėtųjų mano „grand“ idėja reakcijos.
Pašokusi iš lovos su nedaug miegotų valandų, bet....„tobula idėja“ užantyje, po komandos pagūsčiojimų pečiais, nusileidau ant žemės.
O netrukus nusileidau ir į nulinį namo aukštą, kuriame įsikūrusi vyro „oazė“.
Apsidairiau.
Gal ir tikrai nekažką.....pagavau save galvojančią.
Vyro „matacyklas“, familijos dviračiai, padangos, daug šalmų, apsaugų, įrankių, beprotiškas kiekis įvairiaspalvių tepaluotų buteliukų, šuns pavadėliai, žoliapjovė, kastuvas, šluota.....
Dar stiklainiokai uogienų ir raugtų agurkėlių...
„Not instagramable“,- nusipurčiau.
O nakčia...man viskas ten taip atrodė gražu ir Kalėdiška.
Nukabinusi nosį žemiau nei nulinis namo aukštis...užsliūkinau atgal namo.
Išsiviriau kavos.
Ir nusprendžiau iki tol, kol bus galutinai pripažintas mano užmanymo „fiasko“, dar paskambint Erikai.
Fotografei, su kuria jau eilę metų...mes kalbame visiškai ta pačia grožio ir jaukumo suvokimo kalba.
Išklausiusi mano vienu atokvėpiu išpyškintą viziją. Po trumpos tylos pauzės, telefono „ragelyje“ išgirdau:
-Nu žinok, aš matau.

Mūsų namuose garažas- išskirtinai vyro „oazė“.
Sukdami naują šeimos „lizdą“ sutarėm, kad jis nesikiš į mano drabužinės klausimus ir niekada nesikėsins į jos erdvę. Aš pažadėjau nereguliuot garažo reikalų.
Ir nesikėsint į jo okupaciją.
Niekada.
Netvarkyti.
Nedailinti.
Nekvėpinti.
Nereguliuoti, kur kas turi būt padėta.
Ir neįvedinėti jokios moteriškos logikos, nes toje erdvėje- jos ir neturi būti.
O tada išaušo rytas, „atsitikęs“, po stiprių apmąstymų ir valanda, kai gavau antrą TAIP, kad mano sugalvota vizija šių metų fotosesijai yra gera.
-Kalėdas fotografuosime Tavo garažioke,- išpyškinau į žinutę vyrui.
Atsakymo reikėjo luktelėti. Ir ta pauzė buvo turbūt tinkamų žodžių ieškojimas, primenant duotą pažadą, apie mano „niekada“ neįvyksiantį įsiveržimą į „Men‘s cave‘ą“.
Bet Dievas man davė santūrų vyrą.
Todėl po tylos pauzės mano akis pasiekė tik atgalinė subtili, manau „susikaupta“ žinutė:
-Tai, kad nieko gražaus jame nėra...

-Dabar gal ir nėra,- pagalvojau aš, - bet Tu, mielas mano, net neįsivaizduoji, kaip iš „nėra“ galima padaryti „yra“
Ir tada pasiraitojau rankoves.
Lygiai tą pačią dieną, aš jau skambinau dėdulei, kuris skelbimų portale skelbėsi parduodantis seną ryžą, odinę sopkę. Ir visai netrukus, aš jau stovėjau garaže ir reguliavau „eismą“ apgyvendinant naująjį baldą.
Tada sekė kilimas, lentynos, garažui tinkamos girliandos.
Pridėjus Kalėdinius vainikus ir eglutes...vaizdas panašėjo į tą, kurį aš supau savo mintyse...bet..jaukumo trūko.
-Po šimts paralių,- stovėjau suraukusi nosį aš,- negi teks pripažint, kad vis dėlto iki mintyse supamo jaukumo reikia KAŽKO. O liūdniausia dalis tame, kad aš pati nesuprantu ko.
-Gražu,- mykiau aš,- tik va tas siauras langas...man taip vaizdą gadina....
O tada..tada sekė vyro atodūsis.
Gilus gilus.
Ir išganingas pasiūlymas, su kuriuo aš nedelsiant sutikau:
Tada sekė malkų paieška.
Tada jų suvežimas garažiokan.
Tada jų krovimas.
Tada pripažinimas, kad sukrovus vienodo storio malkas, išeina per dideli negražiai besižiūrintys tarpai, pro kuriuos rodėsi uždengti bandomas langas.
Tada – vėl malkų iškrovimas.
Tada bandymas derint plonesnius rąstelius su storesniais.
Tada atsitraukimas ir vėl kritiškas įvertinimas:
„Malkos gražios, tik va- tos kurios perpjautos dabar- buvo gelsvos, o tos, kurios seniau- rusvos“.
-Galim sendint,- mestelėjo mintį vyras.
Ir netrukus jo rankose vyko kiekvienos malkos „sendinimas“.
Ir vėl visų jų sukrovimas į savo vietas.

Darbai buvo baigti vėlų sekmadienio vakarą.
Malkų siena buvo baigta.
Kai galop sustačius viską į vietas....ir su „trys du vienas“ iškilmingumu įjungus į rozetę girliandas...
Men‘s Cave‘as...tapo neatpažįstamas:
Ką tik iškepti imbieriniai sausainiai, viedriokas šližikėlių, vis dar šiltas naminis spanguolių kisielius, „permušė“ benzino ir tepalo kvapus.
Ir jaukiai „įsikūrė“ ant ką tik Senelio rankomis pagaminto ir baigto dažyt „kalėdinio kioskelio“ prekystalio.
Į garažioko kampus „įsipatogino“ lietuviškos nenusakomu kvapu dvelkiančios žaliaskarės.
O „įvykių epicentre“ lyg medalis įsitaisė drūtas, jaukiai konkorėžiais apkibęs Kalėdinis vainikas.
-Dar turiu Mamos megztą didįjį dekį,- garsiai prisiminiau aš.
Ir netrukus jį jau kurdinau ant visai šviežiai atvykusios sendaikčių „sopkės“.

Viskas. Daugiau iki bemiegėje naktyje sudėlioto mintyse vaizdo nieko netrūko.
Buvo jauku ir beprotiškai šilta.
Na....gal tik mielo mirktelėjimo Vyro pusėn ir tylaus atsiprašymo...už „kalėdinę prakartėlę“, įrengtą vietoje...kur pažadėjau nebūti.
Niekada.

Dairydamasi po sumobilizuotus mano mylimiausių žmonių rankomis pagamintus daiktus vienoje vietoje...
Pagalvojau:
„Ir vėl atsitiko Kalėdos. Iš širdies.“

Pamynusi pažadus,
Ir įrengusi „Kalėdinę prakartėlę“,
Ten kur jos turėjo nebūt niekada.
V.