Spragsinčios laužo šviesa Kalėdos '20

  • Lankstinuką galite atsisiųsti čia ""  
     

    KODĖL VISKAS BUS TAIP?

    Kartais prieš fotosesijas su visu sau būdingu nuoširdumu prašau Dosnaus Likimo nepašykštėt gero oro.
    Kartais be proto „pergyveni", kad nemenka kolekcija „sutūptų" į vieną dieną ir „nepastrigtume" laike.
    Kad ne per greit ateitų vakaras.
    Kad ne per toli būtų išrinkta fotosesijos vieta.
    Kartais ilgai primerkus akį žiūri į sudėliotą aplinką ir bandai nuspėt, ar tikrai per foto ekranioką viskas atrodys taip, kaip dabar mato mano akys.
    O kartais ... (nesuklysiu pasakius, kad turbūt pirmą kartą gyvenime per visai netrumpą fotosesijų organizavimo „karjerą")
    kelias naktis, „priešužmigiminėj" stadijoj diskutuoji su Dosniu Likimu ir pažadi daugiau nieko nereikšmingo neprašinėt,
    jeigu tik įvyks visai paprastas dalykas - kad fotosesijos dieną susirinktų visi sveiki ir nei vienas nebūtų uždarytas į „vienkiemio" režimą.
    Sukau kaip malūnas savo sparnus plačiakraštes mintis ir rašiau „scenarijus", kaip būtų.
    Jeigu neatvyktų tas ir anas, ir kuo reiktų skubiai nedalyvaujantį pakeist. Galop nusprendžiau, kad prasta iš manęs... „scenaristė"
    ir jeigu neatvyks bet kuris iš dalyvių, bus tiesiog apskritas didelis „šnipštas".
    Mūsų sumobilizuotas eglaičių miškelis, jau išnuomotos ir pasiruošusios riaumot sniego patrankos,
    ką tik iškeptas obuolių ir cinamono pyragas ir visa kruopščiai sudėliota „scena"- bus vienas didelis galvos skausmas,
    kaip viską iš naujo sumobilizuoti ir į kurią dieną bandyti viską perkelti.
    Krūptelėdavau nuo kiekvieno telefono supypsėjimo, išsprogdindavau akis į suskambėjusio telefono adresato langelį ir, kai fotosesijos rytą, susirinko visi, kurie ir turėjo tai padaryt,
    atsikvėpiau dideliu ir nuoširdžiu atokvėpiu.
    Didžiausias darbas padarytas.
    O daugiau ­niekas nebesunku.
    Ir nebebuvo sunku.
    Nei kaip vienos dienos fotosesijai paruoštas gana drūtas drabužių skaičius.
    Nei nebaisiai nusisekęs oras,
    kuris kartkartėmis iš dangaus pradėdavo purkšti ant preciziškai ištiesintų plaukų.
    Nei pokštus krečiantys vaikai. Nei anksti įvykęs sutemimas. O gal netgi neįvykęs prašvitimas?
    Po labai ilgos dienos, sukirtus naminės sriubos bliūdžiokų šaukštais, mes oficialiai paskelbėm, kad su didele baime laukta diena - ĮVYKO.
    Ir be atokvėpio į save pūsdamas dienos įspūdžius nuotraukų pavidalu kompiuteris, pagaliau paskelbęs, kad savyje turi KALĖDAS, leido mums visiems atsisveikint, išsinešant širdyse „supakuotą" jausmą,
    kad didelis darbas paguldytas ant menčių.
    Bet žinot ką? Kalėdos yra išties stebuklų metas.
    Minkštai krestelėjus ant sofkutės po 15 valandų „žaidimo - būk modelis", su mintimi,
    kad dabar mane iki lovos gali nuvežti tik „pasamdytas" traktorius arba vyro rankos ... įsijungė antras kvėpavimas.
    Ir pasiraitoję rankoves, visi keturi ką tik fotosesijos modelius žaidę šeimos nariai, kibom į darbus.
    Kas siurbė.
    Kas „transportavo" eglutes,
    nešė lovas,
    purtė kilimus.
    Kas ardė iš miško ką tik pargabentą lovą,
    kas savo mažulyčiais piršteliais kantriai narpliojo girliandas ir tvarkingai rikiavo į dėžutes kalėdinius atributus.
    Per gerą valandą sutvarkėme į vieną didelį „bardakėlį" panašius, ką tik fotostudija buvusius namus.
    Ir visi susėdę prie apvalaus stalo, laikrodžiui beveik mušant vidurnaktį,
    atsiriekę po gabalioką Močiutės kepto obuolių pyrago, kuris irgi ką tik buvo fotosesijos dalyviu, aptarėm ilgos dienos įspūdžius.
    Tuokart,
    nužvelgusi dar visus, pavargusius, bet laimingus, pajutau ...
    Kaip širdyje, po jaudulio ir šurmulio dienos, suspurdėjo tikras Kalėdų laukimo jausmas.
    Namuose.
    Širdyje.
    Su savais.