Žmogiškumas

09.19

Niekada nieko nereklamuoju.
Nesu "influenceris".
Įtikinėti žmonių, kad vienas ar kitas daiktelis yra geresnis nei jo "kolega"- ne mano stiprioji pusė.
Paprašyta- mandagiai atsisakau.
Galiu gerą žodį užtarti tada, kai pati kažką patiriu tokio, kuo besąlygiškai tikiu.
Ką jaučiu širdimi.
Ir noriu, kad mane supantys žmonės prisiliestų prie to paties.
Bet šįkart-
Bala nematę.
reklamuoju-
Tris dienas mane supusį žmogiškumą.
Gal susigundysit:)
Vakar rytas.
Į palatą tyliai pasibeldusi įkiša nosį slaugytoja:
-Ar jau galiu paimt?,- atsargiai klausia.
Man pritariamai linktelėjus, ji nužvelgia padėklo turinį ir liūdnokai prideda:
-Gal neskanu buvo, kad ne viską suvalgei?
-Skanu skanu,-paskubu nuramint nuoširdžiai sunerimusią mamos metų moteriškę, -tik labai daug.
Ji tyliai uždaro duris,o aš lieku sėdėt su M glėbyje ir mintimis, kad va tau ir valstybinės ligoninės daugelio taip keikiamos už daug ką.
Nežinau, kaip kitiems "pasiseka".
Bet...
Aš vakar vakare grįžau iš 5* "viešbučio"
Pavadinimu "Santariškių akušerijos skyrius".
Trečiadienį ryte palikusi namus,
Atvykau ligoninėn.
Mano ausis pasiekiančiu pavadinimu:
-Aj, ten tai konvejeris...
Nelabai išgąsdino ir tokie terminai.
Finišo tiesioji nebe pirmą kartą.
Lauke ant suoliuko negimdysiu.
Gydytoją bent vieną laisvą vistiek sutiksiu...
Jaučiausi rami.
Visą naktį praskaičiavusi reguliarius sąrėmius, turėjau pakankamai laiko prisiminti visą gražią mudviejų su "pilvinuku" istoriją.
Nuo pamatytų išganingųjų II juostelių.
Iki reguliaraus naktinio žvilgtelėjimo į laikrodį ir žinojimo, kad nykštukiniais žingsneliais mudviejų susitikimas artėja.
Karts nuo karto nubraukdama laimės ašarą, kad šiandien kartu su nušvintančiu rytu, išauš TA DIENA,
nusprendžiau šeimos "nestriokinti".
Savo kūną pažįstu.
Ramiai sulaukiau ryto.
Išleidau vyresnėlius į mokyklą.
Gal tik kiek stipriau apkabinusi.
Ir 9 val jau pradėjome savo kelionę ligoninės koridoriais.
Nuo pat atvykimo momento, aš čia nesutikau anei vieno nemalonaus žmogaus.
Nuo vyr. gydytojo iki slaugytojos, atnešančios maistą, ar tyliai pasibeldžiančios valytojos, skubiai apeinančios su šluota grindis ir taip pat tyliai dingstančios už durų:
-Ilgai netrukdysiu jūsų ramybės,- šypteli ji.
Akušerės, kūdikių vizitacijų gydytojos dirba su tokiu švelnumu ir atsidavimu, kad žiūrint į jas iš šono pučiasi akys ir vis sau tenka įžnybti, kad taip, visa tai vyksta čia, Lietuvoje.
Valstybinėje ligoninėje.
Gydytojos atsargiai klausia, ar reikia patarimų dėl maitinimo, dėl priežiūros...
Ir ore pasklinda toks geras "trečią kart mama" jausmas.
-Juk patirties turite turbūt ir su kitom pasidalint,- mielai šypsosi.
Ligoninėje praleidau 3 dienas.
Per jas nepatyriau nei vieno nekokį įspūdį paliksiančio įvykio.
Širdyje išsinešu VIP aptarnavimą.
Kurio nesu patyrusi ir "už brangiai".
Maistas?
Buvau maitinama sveiku, nei karto nepasikartojančiu maistu.
Neskanus?
Picų, grilintų šonkauliukų ar dešrainių nedavė.
Bet realiame gyvenime aš valgau tikrai labai panašų maistą.
Natūrali varškė, jogurtas, omletas, troškinys, daržovių sriubytė, varškės apkepas.
Viską "sutvarkydavau" beveik tuščiai.
Ir jeigu palikdavau- tai tik todėl, kad nesu įpratusi valgyti tiek daug.
Išeidama norėjau gręžiotis į visas puses ir sutiktiems sakyti ką nors daugiau negu ačiū.
Bet nesugalvojau "ant greito" ką.
Mintyse prunkštelėjau, jog pasakyčiau, kad buvo taip gerai, kad grįšiu.
Bet žvilgtelėjusi į priekyje vyro rankose nešamą stebuklą nr 3, susilaikiau.
Ir nudūlinau iš paskos, išsinešdama labai gerą jausmą širdį:
-Pareklamuosiu.
Gal kas turi ne po 3;)
Ir padrąsinsiu.
Kad jeigu išgirsite, kad ši įstaiga yra vadinama "konvejeriu", tai gal pamiršta pridėti dar vieną žodį:
Konvejeris, kuriame gaminamas ŽMOGIŠKUMAS.
AČIŪ visiems.
Išėjau su jausmu, kad Jūs verti stipriau nei šis žodis.

Laiminga trečią kart mama,
V.