Vasaros fotosesijos mano akiai būna pačios gražausios. Kodėl?
Nes jose būna beprotiškai daug tikro jausmo.
Fotografuojant gegužę, aš savo kailiu jau beveik jaučiu, priešais nosį trypčiojančią nuosavą basakoję vasarytę su daug smėlio, paežerės lieptukų, jaukių piknikėlių ir terasytės vakarų.
Myliu tą vasarinį jausmą, tą lengvumą, nerūpestinumą.
Tas rusvas basas kojas, priderintas prie besiplaikstančių suknelės „padalkyčių“,
tas šiaudines skrybėles, uždėtas ant saulėje džiūstančių plaukų.
Tą saulės nubučiuotą odą, kuri nejučia įgauna kažkokį stebuklingą spindesį.
Tik vis nežinau daugiau nuo įdegio ar nuo laimės.
Bet. O. Tačiau.
Turėdama pačios gražiausios titulą, vasaros fotosesija groja ant pačio įtempčiausio nervo stygos.
Ji yra vienintelė, dėl kurios aš nesileidžiu į diskusijas, kur ji vyks: viduje ar lauke.
Ir ji visuomet būna praktiškai vienintelė, kai visi sužiūra į mane baksnodami į kalendorių, jog laukti nebėra kada ir ant lėkštutės padeda pasiūlymą: fotografuoti viduje.
Tada aš nervingai purtau galvą, barškinu nagučiais į palangę garsiau, nei kitapus lango į tą pačią palangę barbenantys šalto pavasario lietaus lašai. Kiekvieną rytą pradedu nuo orų prognozės apžiūros su klausimu: “a maž jau pasikeitė į gerąją pusę?“ Ir nežinau, ar norai daro stebuklus, ar baimė, kad vis dėlto reikės į vasarą įsijausti kažkur fotostudijoje.. Bet jau eilę metų orai išklauso mano ilgametražių maldų.
Ar nebūna pokštų?...