Kai akys susikryžiuoja nuo buities fiestų ir trijų reikalų ministrų organizuojamų kasdieninių estafečių... prisipažinsiu.
Kartais mintimis pabėgu į "gyvenu tik dėl savęs rojų".
O jame... vaizduotė pasileidžia plaukus:
Ką daryčiau, jeigu šalia savęs neturėčiau trijų papurusių plaukų galvų?

Daugiau keliaučiau.

Išmaišyčiau Pasaulio kraštelius ir galėčiau diskutuot su bet kuriuo kelionių guru apie neįtikėtinus kraštus.

Rūpinčiausi savimi.

Miegočiau kasdien bent po 8 valandas.

Ir jausčiausi labiau pailsėjusi.

Sportuočiau bent 3 kartus per savaitę.

Ir būčiau sveikesnė, stipresnė ir dailesnė.

Reguliariai vaikščiočiau į grožio procedūras.

Ir turėčiau mažiau raukšlių, bei šviesesnius paakius.

Turėčiau preciziškai sutvarkytus namus.

Kuriuose kiekvienas daiktas turi aiškią vietą.

Jokių sunkiai užsidarančių stalčių, perpildytų nuolat išaugamomis pirštinytėmis ir kepurytėmis.

Mažiau gaminčiau valgyt.

O gal net visai negaminčiau.

Gerokai mažiau skalbčiau.

Tikrai žinau, kad be namų trijulės bent jau 5 skalbimo mašinos būgnų kas savaitgalį tikrai "neprištabeliuočiau".

Neišgirsčiau, lyg žaibu trinktelėjančių pareiškimų:

- Mam, man ir vėl per maži batai ir sutrumpėjusios rankovės.

Gyvenčiau Vilniaus centre.

Daaaaug skaityčiau.

Turėčiau šunį? Nors ir tą kaži...

Gal būčiau darboholikė?

Kuri namo grįžta tik pamiegot...

Gal net parašyčiau knygą...

Ir šioje vietoje "įsigazavusi" vaizduotė kirto ant stabdžių: